Archeologo ir antropologo Briano Fagano knygos "Ilgoji vasara" centre - klimato kaita, veikusi jau pirmykščių bendruomenių kultūrą ir istoriją, ir neišvengiamai tebeveikianti šiandieninį žmonijos gyvenimą. Mokslininkas kalba apie kontraversišką šių laikų aplinkosaugos problemą - globalinį klimato atšilimą - tyrinėdamas ją per žmogaus ir gamtinės aplinkos santykius, paveiktus klimato pokyčių.
Remdamasis faktais, kaip klimatas ir istorija sąveikaudavo pastaruosius 15 000 metų, B. Faganas siūlo visą civilizacijos eigą vertinti kaip nuolatinį balansavimą ant pažeidžiamumo ribos. Bėgant metams, žmonija darosi jautresnė aplinkos poveikiui - reaguoti į klimato pokyčius jai tampa vis sunkiau ir brangiau. Prie to prisidėjo ne tik gyventojų skaičiaus augimas, bet ir urbanizacija bei pramonės revoliucijos. Kiekviena gamtos katastrofa, tapusi nebe tokiu retu įvykiu, vis dar labai sukrečia.
Knygos autorius kelia klausimą: kas atsitiko? Nejaugi šitaip pažengę pramonės ir technologijų srityje negalime apsisaugoti nuo tykančių pavojų? Kodėl gana lengvai įveikdami mažus, bet dažnus klimato iššūkius, mes jaučiamės visiški bejėgiai užklupus didelei stichinei nelaimei? Kaip bebūtų, klimato atšilimas, anot B. Fagano, nėra iliuzija, todėl užmerkti akių prieš pasaulinio masto problemą tiesiog negalima.