Žmogus ir metalas priešistorėje: žvilgančios bronzos trauka

Šioje knygoje daugiau kalbama apie tai, kad Baltijos jūra ne skyrė, o jungė skirtingose pusėse gyvenančius žmones, nes per visą bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpius egzistavo tamprūs kultūriniai ryšiai. Būtent jų dėka – o tai yra viena pagrindinių šios knygos minčių – rytiniame Baltijos jūros regione atsekame tam tikrus kultūrinius poslinkius, leidžiančius išryškinti šio krašto savitumą bronzos amžiuje. Knygoje bandoma parodyti, jog žmogaus požiūris į metalą buvo labai skirtingas: ten, kur jis buvo lengviau prieinamas, aptinkami turtingi dirbinių lobiai ar kapai su metalinėmis įkapėmis. Kita vertus, šio regiono šiaurėje gyvavo didžiuliai metalurgijos centrai, nors metalo dirbinių tuose kraštuose aptikta visai nedaug. Šie ir daugelis kitų kultūrinių kontrastų tarsi rodo, kad nėra vieno ar kelių kriterijų, leidžiančių įvertinti metalo svarbą to meto žmogui. Todėl knygoje apjungiami įvairių aptariamojo regiono kultūrinių sričių bruožai, keliamas klausimas, kaip technologinės naujovės veikė visuomenės raidą įvairiuose laikotarpiuose ir žmonių gyvenimo sferose. Svarbią vietą užima metalurgijos, kaip amato, aspektas. Juk kiekvienas daiktas – tai tarsi atskiro žmogaus istorija, savita, įdomi, intriguojanti ir originali. Galbūt todėl archeologai vis dažniau kalba apie ano meto žmonių sukurtas ir ateities kartoms paliktas daiktų biografijas.