Žemaitija vėlai, tik po Tridento Susirinkimo, XVII a. pirmojoje pusėje, sulaukė dešimties pirmųjų vienuolynų įkurdinimo savose žemėse, bet vienuolynų plėtimasis vėlesniais amžiais lėmė, kad ir žemaičių krašte jie tapo svarbia kultūrinio kraštovaizdžio dalimi, o vienuolynų kultūra - vertingu atskiru gilios ir svarbios tradicijos klodu. Žemaičių Kalvarijos dominikonų vienuolynas nuo pat savo įkūrimo tampa ir amžių būvyje išlieka svarbiausia Žemaitijos šventove. Vienuolystės sukurta tradicija Žemaičių Kalvarijoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, nors ir žiaurių prievartos smūgių patyrusi carinės Rusijos okupacijos metais (vienuolyno uždarymas) ir sunkiu sovietinio pokario laikotarpiu (bandymas išgriauti koplyčias), buvo ir išlieka svarbi dvasinį gyvenimą stiprinanti ir atnaujinanti jėga. Ši tradicija, kaip svarbus daugiakultūrinis reiškinys, giliai įsišaknijęs ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje, gali padėti mums pažadinti Europos piliečių, ypač jaunimo, sąmonę kūrybingai dvasingumo stiprinimo veiklai. Knygoje aprašoma Žemaičių Kalvarijos bažnyčios, vienuolyno ir kryžiaus kelio stočių įkūrimo istorija, įvertinama architektūrinė ir meninė viso komplekso vertė, aptariama šio religinės šventovės įtaka kultūriniam ir visuomeniniam Žemaitijos gyvenimui. Autoriai naudojasi naujais šaltiniais, atskleidžia labai daug iki šiol netyrinėtų vienuolyno materialaus ir nematerialaus paveldo aspektų. Vertingos leidinyje publikuojamos iliustracijos bei įvairios statistinės lentelės.