Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikšmės perteklius
Procesas, su kuriuo susiduria daugelis humanitarinių mokslų studentų, žodis, tapęs keiksmažodžiu pritinginčių galvoti mokinukų tarpe, galbūt net būdas subjektyviai suvokti pasaulį – interpretacija. Interpretacija – bet kokių prasminių struktūrų supratimo aktas ir rezultatas. Siauresne prasme – santykinai savarankiškas, istoriškai konkretus literatūros mokslo metodas, susiformavęs po II-ojo Pasaulinio karo kaip atsvara literatūros moksle įsivyravusiam pozityvizmui ir psichologizmui. Radosi poreikis sutelkti dėmesį į atskirą kūrinį, traktuojant jį kaip kalbos meno išdavą. Šis metodas dažniausiai vadinamas „interpretacijos menu“. Jis reiškė visų už teksto realybės išvedančių stebėjimo rakursų imanentinį kūrinio aiškinimą. Būtent apie interpretaciją kaip metodą turėtų būti kalbama P. Ricoeur’o knygoje „Interpretacijos teorija“.
Knyga gimė, kai 1973 metų rudenį Paulis Ricoeuras iš Paryžiaus atvyko į Fort Worthą skaityti paskaitų ciklo, skirto Teksaso krikščioniškojo universiteto šimto metų sukakčiai paminėti. Ciklas buvo pavadintas „Diskursas ir reikšmės perteklius“. Ankstesnis ciklo pavadinimas tapo knygos Interpretacijos teorija, kurioje pateikiamas išplėtotas teksto variantas, paantrašte. Toks pervardinimas atspindi teksto išsituruliojimą į sistemingą ir nuoseklią teoriją, kuria bandoma žmogaus kalbos vienovę apmąstyti atsižvelgiant į jos vartosenos įvairovę.
