Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai LDK XVII a. antrojoje pusėje

Katalikų bažnyčia XVII a. antrojoje pusėje įtakojo ne tik religinį žmonių gyvenimą, bet ir visuomenės socialinę, kultūrinę bei politinę raidą. Tuo metu Europoje įsivyravo valstybinės bažnyčios epocha, kuomet bažnyčios poveikis valstybei buvo itin didelis. Disertacijoje nagrinėta, kokias LDK kaip valstybė sudarė sąlygas Katalikų bažnyčios veiklai Lietuvoje, kaip ją įtakojo, kaip funkcionavo patronato teisė, bei kuo Bažnyčia pagelbėjo to meto valstybei. Buvo nagrinėta vyskupų kaip pagrindinių valstybės senatorių politinė veikla, ištirta, kokias valstybines problemas Katalikų bažnyčia spręsdavo savo sinoduose ir vyskupijų kapitulų posėdžiuose. Tirta, kaip Bažnyčia įtakojo LDK visuomenę rūpindamasi jos švietimo sistema ir karitatyvine globa. Tyrime panaudoti Katalikų bažnyčios sinodų, kapitulų dokumentai, vyskupijų vizitacijų aktai, Lietuvos metrikoje saugomos valdovų privilegijos Katalikų bažnyčiai, Lenkijos – Lietuvos valstybės seimų dienoraščiai ir konstitucijos, senato posėdžių protokolai, seimelių dokumentai, privatūs laiškai, atsiminimai ir t.t. Padarytos išvados, jog Katalikų bažnyčia kaip institucija Lietuvoje neturėjo vieningos politinių veiksmų programos, todėl dvasininkai įsitraukdavo į politinę veiklą pagal savo pilietines nuostatas. Dvasininkas turėjo šansą padaryti bažnytinę karjerą tik jeigu jį parėmė iškiliausios giminės, tokios kaip Pacai ar Sapiegos, bei valdovas. Vyskupai buvo itin svarbūs politiniame gyvenime, suiručių metais dažnai būdavo tarpininkais tarp nesutariančių pusių, moraliniais autoritetas, pasižymėjo diplomatinėje veikloje. [Iš leidinio]