Eroso agonija

Narcisizmas nėra meilė sau. Meilės sau subjektas atsiriboja nuo Kito savo naudai. Tuo tarpu narciziškas subjektas nepajėgia aiškiai apibrėžti savo ribų. Dėl to riba tarp jo ir Kito nunyksta. Pasaulis jam pasirodo tik per jo paties atšešėlius. Jis nesugeba atpažinti Kito kitybės ir šios kitybės pripažinti. Prasmė jam egzistuoja tik ten, kur jis vienaip ar kitaip atpažįsta save patį. Jis grimzta į savo paties šešėlį ir galiausia nuskęsta pats savyje.

Šios filosofinės esė – tai XXI amžiaus himnas meilei, kuri, pasak autoriaus, yra ne tik asmeninio gyvenimo, santykių, bet ir kūrybos, mąstymo, politikos variklis. Anot Byung-Chul Hano, tikrosios, mus perkeičiančios, meilės sąlyga – gebėjimas nesitapatinti su kitu, priimti jį ir visiškai atsiduoti; tada kaip kito dovaną atgausime save. Erosas yra ir būtina gyvos minties sąlyga, nes tam, kad išreikštum, kas dar nepasakyta, reikia būti patyrus Kitą – pabuvus draugu, meilužiu. Būti mirusiam meilei reiškia būti mirusiam ir minčiai.

Hanas knygoje nagrinėja Larso von Triero „Melancholiją“, E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, Gustaveʼo Flaubertʼo „Ponią Bovari“ ir kt., mąsto atsispirdamas nuo Michelio Foucault, Martino Buberio, G. W. F. Hegelio, remiasi Jeanu Baudrillardʼu, Rolandʼu Barthesu, Platonu. Knygoje yra filosofų Alaino Badiou ir Tomo Sodeikos straipsniai.

„Meilės „esmė“ yra ne pozityvi „sielų bendrystė“, kai mylintysis ir mylimasis virsta Tuo Pačiu, sunaikindami vienas kito kitybę, bet, priešingai – abipusis ir besąlygiškas kito asmens kitybės pripažinimas ir priėmimas. Kaip tik tokio santykio su Kitu nunykimą Byung-Chul Hanas vadina „Eroso agonija“ ir sieja jį su šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje vykstančiais esminiais pokyčiais.“ – Prof. Tomas Sodeika, knygos vertėjas ir straipsnio autorius