Knygoje aptariama šv.Kazimiero atvaizdo istorija nuo šv. Kazimiero kanonizacijos pradžios 1520 metais iki XVIII amžiaus pabaigos. Bandoma atskleisti šv.Kazimiero atvaizdų genezę, ikonografijos įvairovę, atributų simbolinę ir teologinę prasmę. Naudodamasi gausia šv. Kazimiero ikonografija ir liturginiais, hagiografiniais, proginiais tekstais, autorė parodo, kaip į jį buvo žvelgiama konkrečioje epochoje ir kokią vietą jis užėmė tikinčiojo gyvenime. Knygoje pristatomi ir aptariami šv. Kazimiero atvaizdai iš Belgijos, Prancūzijos Romos, Krokuvos, Varšuvos universitetų, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekų, Lietuvos dailės ir Lietuvos nacionalinio muziejų rinkinių, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos bažnyčių, nagrinėjamas atvaizdo ikonografijos formavimosi procesas, hagiografų, teologų, menininkų bendradarbiavimo pobūdis, gvildenamos gerbimo ir vaizdavimo tradicijų sąsajos, išskiriami kūriniai, kurių genezė turi aiškią religinę funkciją ir rodo konkretaus užsakovo pamaldumo raišką. Autorė gilinasi, kas užkoduota konkrečiose šv. Kazimiero vaizdavimo detalėse, išsamiai aprašo tų atvaizdų ir šalia jų esančių atributų kitimo aplinkybes ir priežastis. Knygoje teigiama, kad po šv. Kazimiero mirties 1484 metais ėmęs sklisti šventumo garsas pirmiausia liudijo Šventojo kaip valstybės ir tikėjimo gynėjo statusą.. Daroma išvada, kad katalikų bažnyčios vykdytos reformos skatino valstybės globėjo kultą – pelnęs „nekruvinojo kankinio“ titulą, šv.Kazimieras tapo sektinu pavyzdžiu šventumo siekiantiems pasaulietiniams ir dvasiniams vadovams.