Sakmės apie jėgą

Karys savimi pasitiki kitaip nei paprastas žmogus – šis ieško pritarimo aplinkoje, o gavęs jį pasijunta geriau. Karys stengiasi būti nepriekaištingas tik dėl savęs. Toks yra kario kuklumas. Todėl paprastas žmogus yra susisiejęs su kitais tokiais pat paprastais žmonėmis, o karį saisto tik begalybė.

Tai ketvirtoji Carloso Castanedos pasakojimų knyga. Jos puslapiuose autorius leidžiasi dar toliau į slėpiningą ir baugų magijos pasaulį. Paprastam žmogui ta kelionė prilygsta mirčiai. Todėl autorius, vadinamojo civilizuoto pasaulio atstovas, vadovaujamas savo mokytojo, jakių genties indėno don Chuano Matuso, mokosi gyventi ir jausti kaip karys.

– Nesuprantu, ko tu nerimauji, – atšovė don Chuanas. – Vidiniam pokalbiui sustojus, pasaulis subyra, ir į paviršių iškyla kitos, neįprastos žmogaus ypatybės, kuriso anksčiau buvo uždarytos žodžių kalėjime. Tu esi toks, koks esi, nes įsikalbi toks esąs.

Apie autorių

Į klausimą, kas toks yra Carlosas Castaneda, atsakoma dvejopai: pirma, tai didysis XX amžiaus mistikas, ištisos mąstymo krypties pradininkas, gimęs Peru 1925 metais (nors dabar jau nebeaišku, ar tai yra tiesa). Bestudijuodamas Los Andželo universitete jis keliauja į Meksiką ir sutinka paslaptingą jakių genties indėną. Jis, don Chuanas Matusas, veda Carlosą Castanedą prie slenksčio, už kurio pradideda kita tikrovė, kita būtis...

Apie Carlosą Castanedą galima pasakyti ir kitaip: tai yra niekas, dulkė ant kelio, vėjo gūsis, dykumos krūmų šnaresys... Nes dvasios karys neturi nei vardo, nei pavardės, nei tėvynės, nei garbės, nei dar tūkstančio kitų dalykų, kuriais taip puikuojasi didžioji žmonijos dalis. Jis neturi biografijos, arba asmeninės istorijos. Jis tik turi gyvenimą, kurį jam reikia nugyventi...