Mirtis dar ne pabaiga

Tai, ką mačiau, buvo visai ne saulė, o kažkoks saulėtas, nuostabus, šiltas, šviesos kupinas reiškinys. Viskas siūbavo ir pulsavo. Mano bekūnė siela ir dvasia pradėjo pulsuoti vienu ritmu su šiuo harmoningu siūbavimu. Kuo greitesniu ritmu sąmonė vibravo ir kuo labiau plėtėsi šioje naujoje dimensijoje, tuo laimingesnis jaučiausi. Ir tada atsitiko kažkas siaubinga: pradėjau kristi į juodą gelmę, kraupus "smūgis" ar šokas grąžino mane atgal į sumaitotą kūną. Visos grožybės staiga išnyko. Pajutau - privalau grįžti. Aš atgavai sąmonę. Mane į gyvenimą prievarta grąžino gero gydytojo menas. Taigi vėl prasidėjo mano kančių istorija. Nuo šio laiko dažnai ir ironiškai sakau: "Mirtis - gražiausias mano išgyvenimas". Autorius