Krikščioniškoji ikonografija: Antika ir Viduramžiai

Šis veikalas skiriamas krikščioniškajai ikonografijai, kitaip tariant – vaizdinei krikščioniškų temų interpretacijai, ar, tiksliau, mėginimams vaizdu perteikti krikščionybės įkvėptus siužetus. Sutelksime dėmesį į Antikos ir Viduramžių ikonografiją – ankstyviausius jos formavimosi etapus. Tai epochos, kuriomis religiniai atvaizdai buvo traktuojami bene sistemingiausiai, su išskirtine ištikimybe tradicinėms formuluotėms. Šių ilgų šimtmečių eigoje krikščioniškoji ikonografija buvo ypač svarus tikėjimo tiesų raiškos būdas. Prie jos nuolat buvo sugrįžtama, ji neretai vaidino svarbų vaidmenį žmonių gyvenime. Neperdėsime sakydami, jog vėlyvojoje Antikoje ir Viduramžiais tikėjimo tiesų bei maldingumo formų mokymas pasižymėjo „audio-vizualinėmis“ charakteristikomis. Tiesa, svarbiausias buvo žodis, tačiau vaizdinei raiškai teikiama reikšmė buvo nemenka. Beje, verta neužmiršti – skirtinguose kraštuose ir skirtingais laikotarpiais žodžio ir vaizdo tarpusavio santykis nebuvo vienodas.

Mūsų dienomis krikščioniškos ikonografijos tyrinėjimai paprastai patikimi dailės istorikui – tai natūralu, juk atvaizdai dažniausiai yra meno kūriniai. Bet dailės istorikas, didžiausią dėmesį skirdamas meninių formų bei technikų analizei, neretai atsiriboja nuo semiotinės vaizdo vertės, kitaip tariant – jo ikonografijos. Ne taip seniai dailės istorikas pirmenybę teikė meninių formų tyrinėjimui, o ikonografija, tiesą sakant, jį domino ne per labiausiai. Pastaroji buvo paliekama eruditams, kurie būdami ne dailės istorikai, o archeologai, teologai ar krikščioniškosios Antikos bei Viduramžių idėjų istorikai, buvo pakankamai pasirengę imtis mokslinės tokių problemų traktuotės. Būtent jų darbai suteikia daugiausiai šiandien turimų žinių apie krikščionišką ikonografiją. Bet mūsų dienomis, naujai išaugus susidomėjimui ankstyvųjų atvaizdų semiotika, dailės istorija vėlei krypsta prie ikonografinių tyrinėjimų. Mat imta suprasti, jog vaizdo lokalizuoti istoriškai neįmanoma neperpratus jo intelektualinio turinio. Tai reiškia, kad galima tikėtis naujo ikonografijos tyrinėjimų atgimimo, prie kurio mėginame prisidėti ir mes.

Ši knyga – puiki krikščioniškosios ikonografijos raidos apžvalga. Tūkstantis metų – krikščioniškoji Antika ir Viduriniai amžiai pasirodo kaip meninių atradimų prisodrintos epochos. Vaizdų ir siužetų interpretacija, jų kaita bei sąryšiai aptariami remiantis itin gausia medžiaga.

Daugiau nei 250 iliustracijų tekstą daro suprantamą ir praktišką. Tai nepamainomas vadovas po senosios krikščionybės dvasinį pasaulį.