Du gyvenimai III dalis 2 knyga

Knyga, kurią laikote rankose, priklauso prie tų retų kūrinių, kuriuose grožinė literatūra tampa dvasinės patirties įrankiu. Šios ezoterinės knygos autorė Konkordija Antarova (1886–1959) – Maskvos Didžiojo teatro solistė, pedagogė ir dvasinių ieškojimų asmenybė, savo pagrindinį gyvenimo veikalą - daugiatomį mistinį romaną „Du gyvenimai“ parašė įkvėpta telepatinių seansų su Dvasios Mokytojais 1930–1940 m., sudėtingu istorijos laikotarpiu, kai vidinė žmogaus laikysena buvo svarbesnė už bet kokį išorinį stabilumą. Kūrinys gimė iš meditacijos, intuicijos ir gilaus teosofinio apmąstymo. Ilgą laiką saugotas privačiai, jis išvydo dienos šviesą tik po autorės mirties ir tapo kultine ezoterikos klasika. ''Du gyvenimai'' - mistinis ir filosofinis romanas apie žmogaus dvasinį kelią, kuriame susipina veikėjų, ieškančių tiesos per nusivylimus, keliones ir išbandymus, likimai, pateikiamos ezoterinės žinios apie karmą, meilę, brolybę ir sąmonės vystymąsi, Rericho Gyvosios Etikos mokymą. Knygoje gausu persekiojimų, intrigų, magijos ir kovos tarp gėrio ir blogio, tačiau tai tik gilaus dvasinio turinio fonas. Pagrindiniai veikėjai, baigę savo žemiškas keliones, padeda kitiems pakilti į Tiesą, atskleisdami sąmonės, karmos ir evoliucijos paslaptis, atskleidžia išmintį, kaip įveikti kančią, baimę, pavydą ir pasiekti dvasios harmoniją, atrasti gyvenimo prasmę, tapti savo likimo valdovais, įvaldyti meilės galias, įtvirtinti gyvenimo džiaugsmą.

Romanas nukelia skaitytoją į pasaulį, kuriame žemiškasis gyvenimas susipina su subtiliomis dvasinėmis realybėmis, o žmogaus siela patiria vidinę transformaciją, lydimą karmos dėsnių, likimo išbandymų ir meilės jėgos. Antarova pasitelkia grožinę formą, kad perteiktų teosofijos idėjas: Sanat Kumaros vaidmenį, Pakylėtųjų Valdovų hierarchiją, sąmonės evoliuciją ir dvasinio mokymo tęstinumą.

Šioje dvasinėje erdvėje romane atsiskleidžia Mahatma Morya (Ali Mohamedas), Koot Hoomi (seras Vomis), Paulius Venecijietis (Florentietis), Illophillion (mokytojas I.) ir grafas Sent Žermenas (princas Sengeris). Jie nėra vaizduojami kaip tolimi mitiniai personažai; priešingai – tai jautrūs, veiklūs Mokytojai, vedantys žmogų iš tamsos į vidinę šviesą, padedantys suvokti aukštesnių dėsnių veikimą kasdienybėje. Jų balsai romane tampa dvasine atrama – priminimu, kad žmogaus kelias niekada nebūna vien tik žemiškas.

Šalia dvasinių mokytojų romane pasirodo ir simboliškai atvaizduoti žinomi kultūros ir teosofijos veikėjai: Levas Tolstojus (Levuška), Elena Blavatskaja (Natalija Andrejeva), Henry Olcott (Oldenkot), Ani Bezant (ledi Berdran), Sergejus Rachmaninovas (kompozitorius Aninovas). Jie vaizduojami ne kaip biografiniai personažai, bet kaip personifikuoti dvasinių mokinių archetipai, žmonės, kurių vidinis jautrumas, kūryba ar mąstymas tampa pamatu dvasiniam augimui ir sąmonės praplėtimui.

Antarovos vaizduojama kelionė nėra fantastinė – tai psichologinis ir dvasinis procesas, kuriame veikėjai susiduria su savimi, su savo praeities klaidomis, karmos pamokomis ir būtinybe tobulėti. Romanas motyvuoja, kad kiekviena siela turi ''du gyvenimus'': išorinį, veiksmų ir sprendimų, bei vidinį, kuriame vyksta tikroji kova ir tikrasis augimas.

Trečiojo tomo bagiamoji antroji dalis yra vienas brandžiausių ir giliausių „Dviejų gyvenimų“ ciklo romanų. Jamr Antarova seka žmogaus sąmonės viršūnės link vedančiu keliu ir parodo, ką reiškia tikrasis dvasinis drąsumas, nuolankumas ir vidinė laisvė. Tai ne tik tęsinys — tai dvasinės kelionės kulminacija.

Čia Mokytojų balsas tampa aiškesnis, labiau koncentruotas ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją. Mahatma Morya, Koot Hoomi, Illophillionas, Paulius Venecijietis ir grafas Sent Žermenas manifestuojami kaip aukščiausios dvasinės iniciacijos vedliai, kurie herojui — ir tam tikra prasme pačiam skaitytojui — padeda suprasti, ką reiškia žmogaus sielos pasirengimas tikrajam tarnavimui Šviesai.

Trečiojo tomo antroji dalis ypatinga tuo, kad joje atskleidžiama dvasinio mokinio kelio galutinė kryptis: reikalavimas atsisakyti siauro ego, atsiduoti aukštesnei valiai, suprasti karmą ne kaip naštą, o kaip dvasinio savęs įprasminimo instrumentą.
Tai yra finalinis dvasinės brandos etapas, kuomet įvyksta vidinė transformacija, naujas brandos lygmuo.

Romano veikėjai jau nebe tiesos ieškotojai, bet asmenybės pradedančios suvokti egzistencijos prasmę kūrybos ir dvasinės evoliucijos plane. Jie tampa brandžiais dvasinės įtakos nešėjais, gebančiais priimti Mokytojų šviesą ir ją taikyti žmonių gyvenime. Jame daug vidinių dialogų, gilių įžvalgų, subtilių mokymo sluoksnių. Knyga primena, kad tikroji dvasinė kelionė pasiekia kulminaciją ne tada, kai žmogus atranda tiesą, bet tada, kai jis pasirengęs tą tiesą gyventi.

Trečiojo tomo antroji dalis – tai brandi, gili ir dvasinga kūrinio viršūnė, skirta tam skaitytojui, kuris trokšta ne tik žinių, bet ir vidinės ramybės, drąsos bei pasiryžimo eiti toliau savo paties sielos keliu.

Jeigu ši knyga padės bent akimirką pamatyti savo pačių gyvenimą platesniame kontekste, ji atliks savo paskirtį.

Kieti viršeliai, 526 p. Vertė Laimutė Žukauskienė. Serija ''Ezoterinė biblioteka''.