Abeliaro ir Eloyzos laiškai

Viduramžių įsimylėjėlių Abeliaro (garsaus to meto filosofo) ir Eloyzos (jaunutės jo mokinės) korespondencija, išlikusi kelių rankraščių pavidalu – vertingas literatūrinis ir istorinis šaltinis, leidžiantis geriau pažinti Viduramžių gyvenimą. Tai XIII a. pabaigos nuorašas, padarytas praėjus maždaug 150 metų po rankraštyje pasakojamų įvykių. Jį sudaro tokie tekstai: Abeliaro autobiografija „Mano nelaimių istorija“, parašyta fiktyvaus laiško, adresuoto nežinomam draugui, forma; Eloyzos „paguoda“, kurią ji nusiuntė Abeliarui, perskaičiusi į jos rankas atsitiktinai patekusią „Nelaimių istoriją“; trys asmeninio pobūdžio laiškai: Abeliaro – Aloyzai, Eloyzos – Abeliarui, Abeliaro – Aloyzai; trys objektyvaus administracinio pobūdžio laiškai: vienas Eloyzos, du Abeliaro. Laiškų tekstai pateikti lygiagrečiai lotynų ir lietuvių kalbomis. Pratarmę Viduramžių lotyniškosios literatūros šedevras parašė Genovaitė Dručkutė.