Futurologų kongresas

Kaip čia taip įvyko, kad "Skaitytoje" iki šiol neapžvelgta nė viena fantastikos metro S.Lemo knyga, net nežinau, tačiau tą pastebėjus turbūt pats laikas klaidą ištaisyti. Tuo labiau, kad "Futurologų kongresas" - ne tik vienas geriausių PFAF serijoje išleistų kūrinių, bet ir apskritai pasaulinės fantastikos klasika. Bent jau, būtų leista apie tai spręsti man. Knygos pagrindą sudaro astronauto, "tolimojo galaktinio plaukiojimo kapitono, meteorų ir kometų medžiotojo, nenuilstančio aštuoniasdešimties tūkstančių trijų planetų atradėjo ir tyrinėtojo" etc., etc. Jono Tykiojo kelionių po laiką ir erdvę užrašai. Na, bet kosmine muilo opera čia net nekvepia. S.Lemas drąsiai ima įprastus (pseudo)mokslinėje fantastikoje štampus ir apžaidžia juos taip, kad negali nesižavėti. Net savo paties rimtuose kūriniuose naudotų idėjų neapeina! Jei pamenate, "Soliaryje" Kelvinas sprendė problemą: ar įmanoma įsitikinti, kad regi haliucinacijas arba neregi. Jutimais pasikliauti negalima, - matomų, liečiamų daiktų tariamas realumas nieko neįrodo. Jo išeitis - apskaičiuoti nebeprisimenu ko astronavigacinius parametrus ir sutikrinti juos su kompiuterio pateiktais skaičiais, atrodo pakankamai išradinga. O štai Jonas Tykusis, įtaręs, kad vėl ir vėl mato haliucinacijas, atrado kitą būdą: pabandyti ant ko nors pajodinėti arba tiesiog liuoktelti į dvokiantį vandenį požeminiame kanalizacijos tunelyje, kur jis su mokslininkais ir žurnalistais pasislėpė nuo BEMBŲ bei bombų atakos. BMB - broliškos meilės bombos, kuriomis Kostarikanos vyriausybė nutarė subembarduoti sukilusius maištininkus ir dėl visa ko visus kitus. O tarp tų visų kitų pasitaikė ir futurologų kongreso, svarsčiusio įvairius visuotinos Žemės katastrofos variantus, nariai. O negana, kad žmonės per BEMBAS, vandentiekio vandenį ir dujas buvo apkrėsti psichotropinėmis medžiagomis, kurios skatino juos visokeriopai mylėti ir globoti vieniems kitus, kas jau savaime nieko gero, dar psichologinę atmosferą užnuodijo ir haliucinogenai… Iš vienos haliucinacijos į kitą ir keliauja Jonas Tykusis, niekaip negalėdamas išsiaiškinti, ar tai, ką mato, realu. Kita vertus, tie vaizdiniai itin pamokantys, ypač paskutinis, apie chemokratinę visuomenę, nuo gamtos ir demografinių problemų besiginančią iliuzijomis. Kita knygoje iš panagių išnagrinėta tema irgi fantastų taip pamėgti fokusai su laiku. Pirmyn į praeitį koreguoti istorijos! Ne tik žmonijos, bet ir viso pasaulio. Kaip sakoma, sukurti viską iš naujo, tik truputį geriau. Kur ten truputį, - pagal Jono Tykiojo, pakviesto į ateitį koordinuoti praeities gerinimo, planus, turėtumėm būti dori, lapuoti, estetiškos fiziologijos padarai. Jau nekalbant apie etišką evoliuciją be karų ir kitų skerdynių. Tik bėda, padėjėjai pasitaikė tikri nenaudėliai ir prikepė tiek blogų projektų, kad dabar baisu ir pažiūrėti į žmonijos istoriją. S.Lemas žaidžia su vardais (Haris Tottelis, H.Omeras, A.Donajus), su nenormalumu dvelkiančiais fizikos ar istorijos faktais, lanksto laiką šen bei ten, nesigilindamas į to mokslinį pagrindimą, kas čia tik gadintų efektą. Neverta aprašinėti visų šioje knygoje pateikiamų epizodų, nors jie kiekvienas originalūs, pašaipūs, taiklūs. Sunku pasakyt, kuris daro didžiausią įspūdį… Tačiau S.Lemo talentas ir erudicija pavydėtini, ar jis rašo apie Bulvininkų ir Antibulvininkų judėjimus, ar apie informacijos ir materijos mainus. Lyg ir rimta, bet juokinga. Arba atvirkščiai.