Jau nuo pat pradžių kūrinyje vaizduojamas bekalbis žmogbeždžionių pasaulis, kuomet žmogaus dar nebuvo, o pasakojimas užbaigiamas nauju etapu, kuriame žmogaus jau nėra. Tai tarsi rėmai paveikslo, vaizduojančio žmogaus – tokio, kokį jį pažįstame ir suprantame – kelionę laiku ir erdve. Gana greitai skaitytojas ima jausti tą patį, ką ir vaizduojami personažai – troškimą pažinti šį keistą daiktą, atrastą mėnulyje. Šitai įtraukia į kelionę knygos puslapiais – ilgai trunkantį skrydį kosminiu laivu, artėjančiu prie Jupiterio. Smulkūs, vaizdingi planetų ir kitų kosmoso kūnų aprašymai kartu ir glumina (juk savo akimis viso to nepatikrinsi), ir verčia stebėtis.