Apie Kristiną knygoje dažnai kalbama kaip apie moterį: Arnis ją įsimylėjo. Ji jį suvedžiojo, užvaldė, pakeitė. Tačiau ji - kur kas blogiau, nei moteris. Kristina yra Plymouth Fury markės automobilis, kuriame vaidenasi blogas žmogus. Čia pastebėkime, kad Fury reiškia Įniršis, Pyktis - tai Kristinos charakteris. Ji važiuoja pati, tamsiose gatvėse suseka ir suvažinėja jos šeimininko priešus, riedėdama pasitaiso (tikrai - stiklo įskilimai "užgyja", skardos išsilygina, nubrozdinti dažai atauga). Tiek fantastikos. Kristinai pasirodžius arenoje, Arnis išgyvena pažeidžiamiausią gyvenimo etapą: jo veidas smarkiai spuoguotas, jis ką tik įsimylėjo klasės gražuolę, o Arnio tėvai baigia jį užsmaugti visa apimančia geranoriška kontrole. Tai kaip tik tas momentas, kai reikalai ėjo vis blogyn, bet palaipsniui įgauna naują pagreitį ir tuoj bus viskas gerai. Kas gali sutrukdyti jauno žmogaus vystymąsi, paversti jį neatpažįstamu bjauriu padaru? Alkoholizmas, narkotikai, kitos pavojingos aistros? Daugybė dalykų gali vieną dieną išgąsdinti artimuosius - kai buvęs geras, drovus paauglys staiga ima elgtis šiurkščiai, agresyviai, žiauriai, nepagarbiai, nemaloniai. Ir susigadina sveikatą, susigadina gyvenimą, nekreipdamas dėmesio į tėvų maldavimus. Automobilis, kuriame vaidenasi, yra tik vienas iš galimų pavojų, tykančių bręstančio jaunuolio kelyje. Aišku, mažai tikėtinas, bet lygiai tiek pat baisus. Nuo Kristinos atsiplėšti, patikėti jos pavojingumu, mesti ją - lygiai taip pat neįmanoma, kaip atsisakyti heroino. Taigi "Kristina" - knyga apie tai, kaip jaunystėje prarandami draugai, pasukę blogais keliais. Dabar mažutis pamokslas rašytojams ir vertėjams. Tiek pats Kingas savo knygoje "On Writing", tiek daugelis kitų guru, mokančių, kaip reikia rašyti, užsimena: kuriant personažą, didelę dalį jo paveikslo sudaro jo kalba. Herojaus naudojamas žodynas, kalbos maniera, būdas. Akivaizdu, ar ne? Nereikia net aiškinti, kad vienaip mes galvosime apie veikėją, kalbantį "aukštomis materijomis", visai kitaip - apie šnekantį keiksmažodžiais ir slengu. "Kristinoje" tai ypač krenta į akis: ten, kur pirmu asmeniu apie tai, kas įvyko, pasakoja Arnio draugas Denis, autorius žodyną, ir taip nepasižymintį Šekspyro platumu, apriboja iki minimumo. Mes turime pajusti, kad kalba jaunuolis, neseniai baigęs mokyklą, buvęs futbolo komandos kapitonas. Tegul jis ir protingas, ir mokytas, bet jo sąžinės neslegia bandymai rašyti eilėraščius ar panašios poetiškos "nevyriškos" nuodėmės. Taip pat iš naudojamų žodžių ir posakių jaučiame dar kai ką - tiedu jauni žmonės yra draugai. Deniui ne tas pats, kur atsidurs Arnis, ir kas jį ten nuveš. Tai, ką daro Denis, kad sunaikintų Kristiną, jis daro visų pirma dėl Arnio. Tai knyga apie tikrą draugystę.