Amžinoji šviesa

Reinmaras iš Bieliavos, dar žinomas Reinevano vardu, – žingeidus ir šviesaus proto jaunuolis, mokytas žolininkas, gydytojas ir beviltiškas romantikas. Pirmose dviejose „Husitų trilogijos“ knygose – „Kvailių bokštas“ ir „Dievo kariai“ – vaikinas bastosi po Europą, nuolat įsiveldamas į pačias keisčiausias, netikėčiausias ir pavojingiausias istorijas.

Paskutinėje trilogijos dalyje jo situacija nė kiek nepagerėja. Reinevano mirties trokštančiųjų skaičius, regis, auga ne dienomis, o valandomis: jam ant kulnų nuolat lipa burtininko Birkarto Grelenorto pakalikai, o Katalikų Bažnyčia už piktžodžiavimą, šventvagystę ir burtus vaikiną nuteisia mirties bausme. Lyg to būtų maža, dvasininkai pagrobia ir nežinomoje vietoje įkalina jo mylimąją Jutą de Apoldą.

Pasiryžęs bet kokia kaina ją surasti ir išlaisvinti, Reinevanas su ištikimais bičiuliais Šarlėjumi bei Samsonu Medučiu leidžiasi į kvapą gniaužiančią kelionę per Bohemiją, Sileziją ir Lenkiją, aplink siaučiant husitų karui ir pavojams tykant už kiekvieno kampo.