Michailo Čechovo vaidybos metodo dėstymas

M. Čechovo metodo elementai tarpusavyje glaudžiai susiję tarsi kapiliarai kūne ir, pradėjus lavinti atitinkamais pratimais vieną iš šių elementų, neišvengiamai įtraukiami ir kiti. Svarbu, kad pratimai, kad ir po nedaug, būtų atliekami reguliariai ir taikomi kūrybinėje praktikoje.

Metodą įvaldyti geriausia su patyrusiu bei jį išmanančiu mokytoju, tačiau jo nesant galima dirbti bent šio to pasiekiant ir vienam arba su bendraminčių grupe. M. Čechovo metodą geriausia studijuoti, kai jau suformuoti aktorinio meistriškumo pagrindai remiantis K. Stanislavskio sistema. Nors K. Stanislavskio sistema ir M. Čechovo metodas pagrįsti visiškai priešingomis prielaidomis - K. Stanislavskio sistema pirmenybę teikia logiškai elgsenai scenoje pagal gyvenimiškosios realybės dėsnius, o M. Čechovo metodas remiasi pirmiausia savarankišku vaizduotės kūrinių gyvenimu ir jų įkūnijimu scenoje - jie organiškai papildo ir išplečia vienas kitą.

Nereikia pamiršti, kad M. Čechovas buvo, paties jo mokytojo K. Stanislavskio žodžiais tariant, geriausias jo mokinys, su kuriuo dirbant ir buvo kuriama sistema. Pats M. Čechovas, lygindamas savo metodą su mokytojo sistema, šią apibūdino kaip aritmetiką, o savo metodą - kaip algebrą. Ugdant studentus nuosekliai nuo pirmo kurso, M. Čechovo metodą galima taikyti kaip pagrindinį, papildant jį - ypač pradiniame etape - K. Stanislavskio sistemos pratimais bei sąvokomis. Studentai pasirodo imlesni vienai ar kitai iš šių aktorinių mokyklų. Tačiau nereikėtų vadovautis K. Stanislavskio teiginiu, tapusiu aforizmu, kad „geriausia improvizacija yra surepetuota improvizacija". Improvizacinis pradas, spontaniškumas, pratimų kūrimas pastebint aplinkos dovanojamus netikėtumus ir panaudojant juos kūrybiniam procesui - privalomi M. Čechovo metodo studijavimo bruožai.

Norisi pateikti vieną galintį įkvėpti pavyzdį: užsiėmimui vykstant ilgoje ir siauroje patalpoje su daug langų, pro langus staiga įspindo saulė ir sukūrė šešėlinių langų eilę ant sienos. Kiekvienas studentas gavo savo langą ir pagal muziką šoko su savo šešėliu. Vėliau, nežiūrėdami vienas į kitą, jie derino šokį lange su partneriu, o jau saulei pasisukus ir langams bedingstant, kūrė bendrą šešėlių kompoziciją viename iš langų.

Ilgametė praktika rodo, kad nesvarbu, kokiu metodu buvo parengti aktoriai, kokių aukštumų jie jau yra pasiekę savo kūrybiniame darbe, savaitės arba ilgesnė kūrybinė laboratorija įvaldant šį metodą pastebimai atnaujina aktoriaus psichofizinį pasirengimą, sustiprina jo tiek fizinę būklę, tiek dvasinę būseną, sužadina daug naujų ir netikėtų minčių apie kūrybinį darbą, atveria kelią tikram įkvėpimui.

Ilgalaikis studentų rengimas M. Čechovo metodu suformuoja universalius jų psichofizinius gebėjimus, būtinus profesijai ir leidžiančius derinti gerų rezultatų profesinėje karjeroje siekimą su neišsenkančia žmogiška pilnatve.

Gytis Padegimas