Ligoninė

Pabudusi esu tikra dėl trijų dalykų: mano vardas Ema. Kažkas bandė mane nužudyti. Niekaip neįstengiu prisiminti, kas.

Bandau mirksėti, tačiau vokai apsunkę, juos spaudžia tvarsčiai. Galūnės nutirpusios, neklauso manęs. Tolumoje kaukia sirenos. Suprantu: aš ligoninėje.

Turėčiau čia jaustis saugi, bet nesijaučiu. Paskutinis dalykas, kurį pamenu, – bandau pabėgti ir regiu iškeltą ranką, pasiruošusią smogti. Kas norėjo mane nužudyti?

Apimta nevilties stengiuosi dėlioti išsibarsčiusius prisiminimus: stoviu su vyru nuostabiame paplūdimyje, saulėje sužybsi mudviejų vestuviniai žiedai. Tikinu save, kad jau greitai atsistosiu ant kojų ir grįšiu namo pas vyrą – ten būsiu saugi, jis manimi pasirūpins.

Bet kai jis atvyksta į ligoninę manęs aplankyti, šalia tapena naujoji draugužė. Anot jo, mudu išsiskyrėme prieš trejus metus. Negi galėjau tai pamiršti? Ką dar aš pamiršau?

Išsikapanoti iš šio košmaro galiu tik atkapsčiusi kažkur giliai tūnančius atsakymus. Bet bendraudama su gydytojais, slaugytojomis ir draugais imu pastebėti, kad jų melai prieštarauja tam, ką prisimenu aš.

Visi kaip vienas tvirtina, kad tai tik mano pakrikusios atminties žaidimai. Bet aš žinau šokiruojančią tiesą: negaliu pasitikėti niekuo. Nė vienu žodžiu.