Viršūnės ir kelnės, arba Tūkstantis ir viena naktis su Ezopu

Laikams pakitus, papūtus nau­jiems vėjams, J. Erlickas irgi „įsi­drąsina“ ir be jokių išlygų kedena bei taršo tikrųjų RS narių kūrybą – čia kliūva ir A. Drilingai, ir P. Panavui, ir V. Girdzijauskui, ir P. Venclovai, ir ki­tiems. Kliūva, beje, pamatuotai, pel­nytai. J. Erlickas kritikas tai atlieka profesionaliai, aistringai, nebijoda­mas persūdyti ar sugroteskinti aptariamąjį objektą. Išties – kokios meta­morfozės, mutacijos, redagavimai! Tai tinka ir A. Strakšiui, R. Gudaičiui, „aukso vidurio“ meisteriui A. Pociui. Įstabu, ar ne? O juk J. Erlickas tik garsiai pasakė tai. ką seniai žinojome visi. Svarbu dar, kaip pasakė. Nela­bai piktai, įtaigiai, be keršto, įtikina­mai. Tai irgi svarbu.

Jokių nuolaidų beširdis autorius nedaro ir gausiai recenzuojamiems savo cecho žmonėms – kolegoms sa­tyrikams. Priešingai. Jis gal dar ne­gailestingesnis jiems: A. Dabulskiui, J. Gimberiui, K. Bagdonavičiui, J. Bu­lotai, S. Kašauskui, R. Černiauskui, T. Četrauskui. Gal ir ne visur čia pa­taiko į dešimtuką, bet šūvių sklaida taikinyje labai tanki. Užtat į padan­ges keliamos prozoje debiutavusio Gintaro Patacko satyrinės novelės: „Humoro šitam menkam novelių pluoštelyje yra daugiau nei visoje kū­rybinėm kančiom ir prakaitu tren­kiančioje Kauno humoristų cecho produkcijoje“ (p. 192). Nors ir Patacką Juozas brūkšteli prieš šerį...
(Jurgis Kunčinas)