Už spygliuotų vielų

1943 m. kovo 16 d. su grupe Lietuvos inteligentų gestapo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, palikęs namuose žmoną Albiną Žilinskaitę, sūnų ir dukrą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui 1945 m. Pucke TSRS karių išlaisvintas. Nors ir ištvėręs konclagerio kančias bei sunkumus (dar konclageryje jis gyveno su širdies stimuliatoriumi) liko Lenkijoje. Gyveno Varšuvoje. Vėliau kurį laiką gyveno Paryžiuje. 1946 m. atvyko į JAV, 1947 m. Skrantono universiteto profesorius, dėstė Rytų Europos istoriją bei naująsias kalbas. 1967 m. suteiktas profesoriaus emerito vardas. "Ne tik į šiaurę vedė vergų ir mirtininkų kelias. Tūkstančiai lietuvių buvo nutrenkti žūčiai į nacių koncentracijos stovyklas, į jų vadinamuosius kacetus. Bemaž 30 000 lietuvių kalėjo garsiose teroro vietose, kurios gėdos raidėmis įsirašė į dvidešimtojo amžiaus istorijos lapus. Iš įvairių Lietuvos vietų jie buvo sugaudyti ir suvaryti į Auschwitzą, Belzeną, Buchenwaldą, Dachau, Flossenburgą, Maidaneką, Mauthauseną, Oranienburgą, Soldau, Stutthofą ir kitas vietas. 29 500 lietuvių kentėjo 103 kacetuose ir 6 225 jų žuvo. Tarp visų tų vietų mums ypač prisimena Flossenburgas ir Stutthofas. Yra tai dvi didžiausios žudyklos, kurias naciai surengė lietuviams: Pirmojoj buvo sunaikinta 2 480 ir antrojoj 1 100 mūsų tautos sūnų. Netoli atsilieka ir Oranienburgas, kur žuvo 600 lietuvių. Toliau eina Salaspilis su 400, Mauthausenas su 270, Breslau ir Dachau po 180, Belzenas su 160. Čia nėra skaičiai, o žmonės. Turime ir gyvų liudininkų, kurie pasauliui apsako tas žiaurias dienas, kurias tenka mūsų tautai ir jos žmonėms ištverti". (A.Vaičiulaitis)