Nepriklausomybės apsėstieji. Romualdo Ozolo gyvenimo ir kūrybos pėdsakais

Nepriklausomybės apsėstųjų esmė ir tikslas – ne futurologija, o istorija. Atgimimo laikų įvykiai grimzta į praeitį ir pamažu išsitrina iš žmonių atminties. Didžiausia blogybė yra ta, kad jie apipinami legendomis, kitokiais pramanais, o ta mitologinė tikrovė pateikiama kaip nepaneigiama, skatinama ją garbinti, ja grįsti ateities darbus. Ta ydinga (nesakau – nusikalstama) praktika persmelkė beveik visas visuomeninio bei valstybinio gyvenimo sritis – valstybė ir valstybingumas iš žmonių sąmonės baigiama ištrinti. Romualdas Ozalas – Sąjūdžio grynuolis, nepriklausomybės riteris. Jo darbų nėra galimybių pakeisti, o veikalų falsifikuoti. Viena, ką įmanoma padaryti, – ignoruoti nugramzdinant juos užmarštin. Mėgindami restauruoti anų metų įvykius ir jų kontekstą, norime šį procesą bent kiek pristabdyti. Kita vertus, ši knyga yra kitos, pasirodžiusios prieš penkmetį ir nugrimzdusios be ženklo į užmarštį, – romano Danguje kitaip – papildymas ir komentaras, lyg antrasis kūrinio tomas. Medžiaga imta iš Romualdo Ozolo spausdintų dienoraščių, jo publicistikos, autobiografijos, Pirmosios vyriausybės narių atsiminimų, kitų knygų, spaudos, interneto, šiek tiek naudotasi rankraštiniais Sąjūdžio dalyvių atsiminimais. Neapsieita ir be išmonės, nes tai – ne mokslo, o beletristikos veikalas.