Šio romano autorius - savičiausias XX a. Japonijos rašytojas. Autobiografinėje knygoje ,,Kaukės išpažintis" glūdi prieštaringos asmenybės idėjos, manijos ir kūrybos temos: sielos ir kūno skilimo, grožio, seksualumo ir žiaurumo, mirties romantizavimo ir jos baimės, pasibjaurėjimo unifikuojančios Vakarų kultūros invazija. Autorius didžiausią dvasinį paveldą gavo iš senelės. Samurajų aristokratų šeimos palikuonė diegė anūkui orumo dvasią bei sielos ir kūno kontrolės principus. Tarsi vykdoma protėvių priesakas grožio ir tyrumo paieškos kaip saulė ir plienas (taip pavadinta vėlesnė jo autobiografinė knyga) grūdino ir grynino jo literatūrą ir gyvenimą. Mišima perkūrė savo kūną, kruopščiai atsidėjęs kovos menams - kendo (fechtavimasis mediniais kardais), karate ir kultūrizmui. Ryškiausiu paskutinius Mišimos metus ženklinusio gyvenimo ir meno susiliejimo akordu tapo rašytojo ritualinė savižudybė, seppuku, bei jo tetralogijos paskutinis romanas.