Šiemet minime 129-ąsias Jurgio Savickio gimimo metines. Daug kam šis vardas girdėtas diplomatijos istorijos kontekste, bet vargu ar daug rastume žinančių bent vieną jo parašyto literatūros kūrinio pavadinimą. Nepaisant to, Jurgis Savickis laikomas garsiausiu XX a. pradžios lietuvių prozos novatoriumi ir ryškaus, unikalaus talento rašytoju. Vienų jis vadinamas ekspresionistu dėl spalvingos raiškos ir menų sintezės kūryboje, kitų – impresionistu dėl meistriško kintančių įspūdžių vaizdavimo, kartais priskiriamas egzistencialistams, futuristams ar modernistams. Tačiau jo kūryboje, kaip ir jame pačiame, telpa viskas – novatoriškumas ir tradicija, šmaikštumas ir rimtumas, miestas ir kaimas, gyvenimo komiškumas ir tragizmas.
Po pirmųjų dviejų novelių rinkinių išėjo trys kelionių apybraižų knygos, pasirašytos Rimošiaus slapyvardžiu: „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934) ir „Kelionės“ (1938). Pats J. Savickis labai mėgo ne tik keliauti, bet ir skaityti kelionių aprašymus, atsiminimus. Savo knygas jis išleido geros kokybės, iliustruotas. Vadinti jas vien kelionių apybraižomis būtų ne visai tikslu, nes savo nestandartiškumu jos labai priartėja prie prozos kūrinių: ne tiek aprašoma gamta, šalys ar įvykiai, kiek atidžiai stebimi ir fiksuojami įspūdžiai, sutelkiant dėmesį į detales, psichologinius niuansus, nevengiama kuriozinių situacijų ir politinių peripetijų. Viskas perteikiama su J. Savickiui būdingu fragmentiškumu, lengvai ir su skvarbiu sąmoju.