Įsivaizduokit, kad vieną rytą atsibundate ir suvokiate, jog tokia diena jau buvo vakar. O dar kita – užvakar. Taip nutiko trims trylikamečiams mokiniams, pabuvojusiems archeologinių kasinėjimų duobėje, kur atkasta gilios senovės siena su išraižytais nežinomais hieroglifais. „O kodėl juokais čia neįsiamžinus ateities kartoms?" – nutaria vienas jų, Glebas, ir pats išraižo tos pačios dienos datą, nors draugai ir prieštarauja tokiam barbariškam poelgiui. Ir dienos ėmė eiti atgalios. O jose atsidūrę antrąkart, jie ėmė suvokti, kaip kartais būdavo neteisūs.

Fantastinė istorija „Majų kalendorius“, gausi netikėčiausių nuotykių, prikausto skaitytoją nuo pirmo puslapio ir verčia gailėtis vaikų, kurių likimas taip susiklostė, o kiekvieno jų šeimoje – drama. Lenos mama ligoninėje, tėtis kalėjime, ir jos vaikiškus pečius slegia ne tik keturių mažamečių broliukų priežiūra, bet ir sunkus fizinis darbas, kad prasimanytų pinigėlių buičiai. Storulis Jurasikas, patologiškai bijantis tamsos, ką tik palaidojo savo karštai mylimą senelį, be kurio neįsivaizduoja gyvenimo. Glebas irgi jaučiasi vienišas, nes turi tik tėvą, kuris nuolat būna darbe. Jei ir atsiranda koks laisvas vakaras, jis skuba kažkur išeiti. Tad vaikams tenka spręsti toli gražu nevaikiškas problemas. O čia dar tos dienos, einančios atgalios! Kaip jas sustabdyti ir grįžti į normalią dienų tėkmę?