Šis romanas primena dienoraštį. Be datų. Toks paprastas ir kartu nepakartojamas – skaitai ir pamiršti viską, pats virsti knygos herojumi. Kartu džiaugiesi, liūdi, stebi juos supančią gamtą, kurios „Girių piligrimuose” ypač daug. Pilkoji Pelėda šia knyga nori, kad skaitytojai pažintų nuostabų gamtos grožį, kurį jis taip puikiai pažįsta. Jis iš tikrųjų norėtų, kad visi mes būtume „Girių piligrimais”. Indėnas, įsimylėjęs gamtą ir savo moterį, gyvena Kanados šiaurėje. Ten, kur beprotiškai šalta, bet ten, kur šaltis nepasiekia širdies. Pilkoji Pelėda iš tiesų ne indėnas, tačiau jis buvo labai susižavėjęs indėnų gyvenimo būdu, kultūra. Jis gyveno indėnų bendruomenėje ir jai priklausė. Nepaisant savo europietiškos kilmės Pilkoji Pelėda buvo indėnas. Knygoje pateiktose nuotraukose jis nė kiek nesiskiria nuo jų. Autoriaus gyvenimo tikslas,kurį jis laiko savo pašaukimu, yra Laukinio krašto ir gyvūnijos apsauga. „Girių piligrimams” būdingas labai subtilus humoras. Jo humoras – švelnus, savas, neįžeidžiantis.