Skaitinys

Visada geriau iš širdies...

Ach, ta artėjančių Kalėdų dvasia... Vadinkit jas komercine švente, keikit eiles parduotuvėse, bumbėkit, jog vaikystėje, kai dar tikėjote Seneliu Šalčiu, buvo įdomiau – o man tai pats gražiausias laikas metuose! Kai nekantrauji išvysti dovanas išpakuojančių artimųjų veidus, kai norisi nusipirkti juokingą megztuką, papuoštą briedžių snukučiais, kai šypsaisi be jokios priežasties, o darbe, radus laisvą minutę, vieną po kito lupi mandarinus...

Tačiau labiau už viską, mėgstu sveikinimus. Ir tikrai ne apie girtą Kalėdų Senį, išbarstytus kūčiukus ar naktį žmogaus balsu prabylančius gyvūnėlius. Mane žavi viskas, kas pasakyta nuoširdžiai, – kad ir visiškai paprastai ar net šiek tiek banaliai. Deja, stebint metų metus besitęsiančias sveikinimų tendencijas, galiu daryti prielaidą, kad žmonės linkę nuoširdumą palikti kažkur už durų.

Galbūt kas nors man gali atsakyti, iš kurgi atsirado toji mada išsitraukti iš interneto platybių, arba dar geriau, pernai kaimyno Juozo siųstų SMS žinučių archyvų, vieną, visiems iki skausmo žinomą sveikinimą, ir juo dalintis su visais giminaičiais, draugais, draugų draugais ir pažįstamais? Ar taip nutiko, jog vieną dieną kažkoks žmogus, kuriam pasirodė, kad tai šaunus būdas visiems pranešti: „aš dar gyvas ir jūsų nepamiršau, nors šiaip visus metus nė neskambinau“; pradėjo šią, iki šiol besitęsiančią madą, ar tai bendras kolektyvinis susitarimas? Ir kur aš tuo metu buvau, kai visi nusprendė, kad tai yra sektinas pavyzdys?

Aš suprantu, kad ne visi esame jaunieji Jablonskiai, o neretai galvoje besisukančios pačios gražiausios frazės mūsų lūpose ar popieriaus lape transformuojasi į neaiškų žodžių kratinį... Tačiau prisiekiu, išvydus šablonišką, kažkada seniai sukurtą ir kiekvienais metais lyg negrąžinta skola iš paskos besivelkantį sveikinimą, man nuo jo netampa nei šilta, nei šalta – net jei palinkėjimą būčiau gavusi nuo pačios Lietuvos prezidentės. Galbūt esu senamadiška, kiek kategoriška ar pervertinanti paprasčiausius žodžius, – bet argi ne kalba ir yra pati didžiausia mūsų vertybė?

Sutikite, atvirai, iš širdies gelmių atkeliavęs ir išskirtinai mums skirtas žodis kartais yra kur kas vertingesnis nei bet kokia dovana. Tad kodėl tobulos dovanos paieškoms skiriame šitiek savo brangaus laiko, o kurdami sveikinimą, į jį žvelgiame taip atmestinai?

Turbūt prie šito bus prisidėjusi vis dar giliai lietuvių galvose įsišaknijusi gėdos baimė: bijau palikti daug klaidų, prikalbėsiu nesąmonių, nenoriu atrodyti kvailai – todėl verčiau geriausio draugo vestuvėse nesakysiu tosto, mamai su gimtadieniu nusiųsiu atviruką, kurį pirkau jau su tekstu viduje, o per Kalėdas bandysiu praslysti su pernai metų sveikinimu, kurį, viliuosi, visi jau bus pamiršę...

Ir man labai gaila, kad per tą nepagrįstą kuklumą atimame šansą brangiam žmogui dar labiau praskaidrinti šventinę nuotaiką bei išsakyti tai, ko joks rašytojas nesupras ir nesugebės apibūdinti jokiais žodžiais. Juk tik jūs žinote, kuo gyvena jūsų artimieji, kokios jų Kalėdos, galų gale, koks vienas, magiškas žodis, palinkėjimas ar net daugtaškis, padėtas reikiamoje vietoje, gali sutalpinti visą pasaulio prasmę ir ją perduoti pačiu gražiausiu būdu.

Tad pažadėkite man, kad šiais metais pamiršite tuos lėkštus ketureilius, kurie, jei atvirai, visi atrodo vienodi, ir paaukosite vieną jaukų žiemos vakarą tam, kad kalėdinius sveikinimus parašytumėte patys. Ir tikrai nereikia tų poemų – parašykite vieną eilutę, vieną sakinį ar net vieną žodį. Patikėkite, jis nukeliaus ten, kur reikia, ir atliks pačią šauniausią misiją – atneš šventes ne tik į mylimų žmonių namus, bet ir į širdis.

 

Agnė