Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ knygos apžvalga

Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ knygos apžvalga

Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė“ yra autentiškas pasakojimas apie XVIII a. Rytų ir Vakarų pasaulius. Pagrindinė knygos herojė – iš Lietuvos kilusi mergaitė, vardu Marta Helena Skowronska, kuri vos penkerių tampa našlaite. Vėliau ji yra atiduodama vienai Livonijos šeimai dirbti skalbėja. Prasidėjus karui, tampa rusų sekso vergė ir karo belaisvė, kol galiausiai atsiduria Rusijos caro Petro I dvare, jo lovoje, o vėliau ir širdyje. Galiausiai skalbėja Marta pavirsta Jekaterina I – Rusijos imperatore.

Mėgstantiems istoriją, ši knyga suteikia puikią galimybę akies krašteliu žvilgtelėti į anų laikų turtingųjų gyvenimą ir pajusti kaip kentėjo vargingieji, o ypatingai – kaip kentėjo moterys.

Meilės trikampis

„Petro imperatorė“ knyga prasideda Rusijos imperatorei Jekaterinai I gulint lovoje ir skaičiuojant paskutines gyvenimo valandas. Nutukusi ir sutinusi, krauju kosinti carienė žvelgia atgal į savo neeilinį gyvenimą ir tik jau prisiminimuose išlikusį jaunystės grožį.

Ji lyg per sapną atsimena lietuvius tėvus, du brolius ir dvi jaunesnes sesutes. Tėvai seniai mirę, o kur broliai ir seserys – neįsivaizduoja. Kažkada seniai ji buvo Marta Helena Skowrońska – krikščioniškojo tikėjimo, šviesių plaukų ir tyros sielos mergaitė. Gulėdama mirties patale ji, Jekaterina I, yra brandi moteris, kuri ne kartą buvo atiduota kaip koks daiktas, iš rankų į rankas. Jai teko patirti karo baisumus, prievartą, vaikų netektį, kultūrinį šoką, nepriteklių, meilę ir imperatorės gyvenimo peripetijas.

Nežinia ar šiuolaikinė moteris patyrusi tiek, kiek Jekaterina I, būtų sugebėjusi neišprotėti, nepakelti prieš save rankos. Pagrindinės knygos herojės kovingas būdas ir noras gyventi žavi.

Galimai meilė išgelbsti jai gyvybę. Dar būdama Marta, ji sutinka Aleksandrą. Vyrą, pakeitusį jos gyvenimą visiems laikams.

Vos tik ją pamatęs, jis lieka pakerėtas jaunutės lietuvaitės grožio. Pora įsimyli vienas kitą, tačiau kadangi abu yra lietuvių kilmės ir svetimšaliai Rusijoje, negali kovoti dėl savo meilės.

Užgniaužę jausmus vienas kitam, Marta ir Aleksandras pasirenka gyventi, išgyventi. Mergina yra atiduodama carui. Juk tais laikais niekas neklausdavo moterų nuomonės. Tad ji nuolankiai pasitinka savo likimą. Taip būsimoji šalies valdovė atsiduria greta didžiųjų politikos galiūnų ir tampa Jekaterina.

Nors tik skalbėja, ji – labai išmintinga. Visą gyvenimą kovojusi dėl išlikimo, puikiai suvokia kokią progą jai likimas pametėjo, todėl sugeba pasinaudoti savo žavesiu. Žingsnis po žingsnio, pamažu, savo nuolankumu, švelnumu ir gražiu kūnu ji pavergia caro širdį. Vietomis ji ir pati tiki, jog myli Rusijos valdovą. Tačiau judviejų santykiai – paslaptinga mįslė. Kas kurį mylėjo? Gal abu viens kitą? O gal tarp Piterio I ir Jekaterinos tevyko mainai? Ji iš caro, būnant belaisve svetimoje šalyje, gavo galimybę likti gyva, tuomet apsaugą, galią, pagarbą ir... meilę? O caras? Jis gavo Jekaterinos kūną, atsidavimą, švelnumą ir galbūt taip pat meilę?

Blaškymasis ir tapatybės ieškojimas

Jekaterina visą gyvenimą jautėsi įstrigusi tarp rusų ir kitų tautybių žmonių. Ji iki galo taip ir nežinojo kam turėtų likti ištikima – ar ją priglobusiems rusams, ar užauginusiems livonams, ar lietuviams, kurių kraujas joje tekėjo.

Maskvoje moteris jautėsi svetima, belaisvė ar vergė iš Vakarų, Lietuvoje – rusė iš Rytų, o Livonijoje – našlaitė, tarnaitė ir skalbėja. O kaip ji troško būti Lietuvos bajorė... Tačiau tai buvo tik svajonėse. Širdyje ji jautėsi lig daiktas, kuriuo buvo dalijimąsi be jos sutikimo.

Kai, jau būdama kartu su caru, ji pirmą kartą atvyksta į Lietuvą, ponai ir ponios jos nepripažįsta. Laiko svetima. Po pirmojo vizito, Jekaterina suvokia, jog ten, kur ji svajojo priklausanti, lietuviams ji buvo visiškai niekas.

Moteris taip pat pastebi, jog Lietuva atmeta ne tik ją, tačiau ir Aleksandrą. Lietuvių ir lenkų didikai prie stalo Aleksandrui sakant tostus ir pabrėžiant, jog jis kilęs iš Lietuvos, šie tik mandagiai pakelia tostus, tačiau nusisukę susižvalgo ir pašaipiai užverčia akis. Galimai jie jaučia panieką Jekaterinai ir Aleksandrui, tačiau kitaip nei rusai, būdami mandagūs, svetingi, orūs ir puikių manierų, to neparodo.

Jekaterina visą gyvenimą ieško tapatybės, kol galiausiai po visų skaudžių išgyvenimų, supranta, jog jos tautiečiai gyvena visur. „Vakarams aš neberūpėjau, Rytams aš bodėjausi. Vienintelė mano ištikimybė visad buvo nuskriaustiesiems; visiems, kurie kentėjo. Kuriuos žudė ir prievartavo. Mano tauta yra kenčiantieji“. Jekaterina tiki, jog jos tikroji tėvynė yra Kančia. Galbūt todėl ji galų gale ir pritampa Rusijoje, kur jos netrūksta?

Vakarų ir Rytų pasaulių skirtumai

Šalia meilės, išgyvenimo, istorinių įvykių ir tapatybės ieškojimo temų, knygoje „Petro imperatorė“ nagrinėjama ir dar viena svarbi tema – Vakarų ir Rytų pasauliai. Tiksliau didelė atskirtis tarp šių dviejų kultūrų.  „Rusija – tamsa, Lietuva – šviesa“, „Rusija – praeitis, Lietuva – dabartis“. „Kas Vakaruose buvo balta, čia tapdavo juoda“. Pavyzdžiui, gražūs ramybe alsuojantys, soduose skęstantys Lietuvos ir Lenkijos vienuolynai moterims būdavo prieglobstis, o Moskovijoje – kalėjimas. Čia į vienuolynus moteris siųsdavo už bausmes, kur jos dažniausiai lėtai mirdavo nukankintos ir pažemintos.

Žmonės Lietuvoje ir Lenkijoje buvo išsimokslinę, tvarkingi ir mandagūs. Jie, ne taip kaip rusai, prie stalo nedaužydavo taurių, nesišnypšdavo nosies į staltiesės kraštą, nebraukdavo riebaluoto ūso į rankovę, nesispjaudydavo.

Lietuvoje vyravo kitokie papročiai ir tradicijos, kuriuos Piteris I troško įskiepyti savo šalies žmonėms. Jam Lietuva buvo pavyzdys, kelias, vedantis į Europą. Vis dėlto valdovui sunkiai sekėsi tai įgyvendinti. Rusijos žmonės buvo agresyvūs, rėksmingi, tiesmukiški, prasigėrę, nešvarūs, mušdavo savo žmonas ir visiškai jų negerbdavo.

Istoriniame romane taip pat atvaizduojamas gana ryškus skirtumas tarp vakarietiškosios krikščionybės ir rytų stačiatikių tradicijos. Kristaus atvaizdas ikonose Lietuvoje buvo pavaizduotas kaip dailus žydų jaunuolis su barzdele ir užuojautos, gailesčio bei meilės kupinomis akimis. Rytuose – tai buvo rūstus atvaizdas su didelio rūpesčio raukšle kaktoje. Taigi vizualizavimas labai skirtingas ir iškalbingas.

Pabaigai

Tikrais šaltiniais paremta „Petro imperatorė“ istorija nepaliks skaitytojų abejingų. Rašytoja ir menotyros mokslų daktarė K. Sabaliauskaitė parašė išskirtinį romaną. Tai grubokas, tiesmukiškas, perteikiantis to meto gyvenimo realijas ir baisumus, pasakojimas, leidžiantis pažvelgti kitapus carų gyvenimo fasado.

Knygoje netrūksta rusiškų keiksmažodžių, baisių išgyvenimų, tačiau būtent tai ir suteikia istorijai tikroviškumo. Galimai knyga prarastų savo žavesį, jei būtų parašyta taisyklinga literatūriška kalba, o situacijos būtų pagražintos. Rašytoja meistriškai supynė autentiškus to meto epochos šaltinius su romanui būdingais elementais, detaliais herojų aprašymais ir intrigomis. Nebe reikalo knygą kaip mat pamilo daugelis Lietuvos skaitytojų.

Beje, knyga ypač aktuali šiandieninėms problemoms suvokti, suprasti, kas tai yra Rusija. Koks jos mentalitetas, kultūra ir lūkesčiai. Romane smulkiai aprašoma rusų kareivių užgrobimo ir naikinimo taktika, kuri, gaila, tačiau stipriai nepakito iki pat šių dienų. Pasirodo, jau XVIII a. pr. Europa suprato, kad Rusija yra laukinė, barbariška, visas pergales laiminti tik nelygiaverte savo lavonų jėga. Įdomu kada tai pasikeis.