Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“

Galimai ne vienas jaunas Lietuvoje gyvenantis žmogus augdamas girdėjo skausmingas savo senelių ar tėvų istorijas apie tai, kaip jiems teko kentėti tremtyje, emigracijoje ar toje pačioje Lietuvoje, būnant „liaudies priešu“ savo okupuotoje brangioje tėvynėje. Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ gvildena ne tik Lietuvos visuomenės patirtas traumas sovietmečiu, tačiau ir tuo pačiu padeda labiau suprasti Ukrainos žmones, šiandien išgyvenančius karo kančias, kovojant už laisvę.

Knyga – gili, vietomis nėra lengva skaityti. Širdį veriančios citatos užgniaužia kvapą ir šokiruoja. Rašymo stilius nėra emocionalus, veikiau kaip tik šaltas, dėstantis faktus, tačiau žmonių pasakojimai apie išgyventas traumas, šiurpina.

Tyrimais paremtas darbas supažindina skaitytojus ne tik su skirtingomis traumų rūšimis, tačiau ir atsako į klausimus:
- Ar žmones veikia traumuojanti praeitis? Jei taip, kaip ilgai?
- Kokie yra traumų padariniai?
- Kas padeda įveikti traumas?
- Ar traumos padariniai „perduodami“ iš kartos į kartą? Ar tėvų traumos paveikia vaikus ir anūkus?

Knyga prasideda nuo traumų tyrinėjimo istorijos. Palyginus visai neseniai buvo pradėta gilintis į šios srities tyrimus. Tik XX a. pr., žodis „trauma“ pradėtas vartoti ne tik kūno, tačiau ir dvasinėms žaizdoms apibūdinti. Nuo 1887 iki 1980 metų traumų tyrinėjimo duomenų bazėje yra užfiksuotos 1022 publikacijos, o nuo 1980 iki 2004 metų – net 25,300. Rezultatai džiugina.
Pateiktos moksliškai pagrįstos įdomios įžvalgos apie žmones, kurie yra patyrę traumas. Pasirodo, kad nuo karo neurozės neapsaugotas nei vienas, net ir drąsiausias karys. Dar daugiau, šį sutrikimą itin dažnai patiria aukštos moralės kariai. Anksčiau Britų armijoje buvo manoma, jog karo neurozės neįmanoma atskirti nuo simuliacijos, tad visus kareivius reikia sodinti į kalėjimą. Jie taip pat buvo „gydomi“ elektros šoku.

Traumų rūšys
Traumos gali būti sukeltos gamtos ir žmogaus. Jų pasekmės labai skiriasi – žmonių sukeltos traumos labiau padidina trauminius sutrikimus. Tad pačios baisiausios traumos žmogui yra ne gamtos stichijų sukelti išgyvenimai, o kito žmogaus tyčia padaryta skriauda.
I tipo traumos – tai trumpos ir vienkartinės traumos. Jas žmogui lengviau išgyventi, jei laiku gauna tinkamą pagalbą.
II tipo traumos – kai žmogus yra traumuojamas ilgai. Po tokių išgyvenimų, žmonės atsigauna sunkiau ir gijimo procesas trunka gana ilgai.
Kolektyvinės traumos – kai yra traumuojama visa visuomenė. Tai vyksta karo metu, tai gali būti perversmai, totalitariniai rėžimai.
Asmeninės traumos – tai išskirtinai katastrofiškas įvykis, nutikęs pavieniam žmogui: išprievartavimas, kankinimas, fizinis smurtas, pamatymas sužeisto ar užmušto žmogaus avarijoje. Tai – įvykis, kuris kelia didelį pavojų gyvybei ar yra susijęs su mirtimi.
Pavojaus trauma – žinojimas, jog didelė grėsmė yra visai šalia, sukelia kankinamą netikrumo jausmą ir stresą. Ši būsena gali taip pat žlugdyti kaip ir tikra trauma. Pavyzdžiui, per Antrąjį Pasaulinį karą Norvegijos prekybos laivų jūrininkai ilgą laiką išbuvo karo veiksmų zonoje. Po karo atlikti tyrimai parodė, kad potrauminiai sutrikimai buvo tokie pat stiprūs ir tų jūrininkų, į kurių laivus torpedos pataikė, ir tų, į kurių laivus nepataikė.

„Slapta trauma“ – tai trauma, kurios žmogus nemato ir nejaučia, tačiau jam apie tai yra pranešama. Pavyzdys – Černobylio atominės elektrinės avarija 1986 metais. Įdomi išvada, jog svarbiausia Černobylio katastrofos padaryta žala žmonėms buvo visai ne medicininė, o psichologinė. Sveikatos sutrikimų ir mirčių dėl tiesioginio radiacijos poveikio nustatyta daug mažiau nei tikėtasi. „Černobylio avarijos padarinių poveikis visuomenės psichikos sveikatai yra pati didžiausia sveikatos problema, kurią sukėlė ši katastrofa. Avarijos sukeltas psichologinis stresas padarė didžiulį poveikį individų ir bendruomenės elgesiui“.

Istorijos traumos – Sovietų okupacija
Knygoje yra aprašytos įvairios kolektyvinės traumos, tokios kaip Holokausto aukų išgyvenimai, Vietnamo kare kariavusių vyrų patyrimai bei Lietuvos žmonių traumos po Pirmojo ir Antrojo Pasaulinių karų.
Lietuviai perėjo tikrą pragarą, kai juos kelis kartus okupavo sovietų kariai ir naciai. Žmones ilgus metus lydėjo mirties grėsmė ir mirties realybė:
„ ...tikrai buvau įsitikinusi, kad veš sušaudyti. Tokios kalbos sklandė tarp žmonių. Man nekilo abejonių, kas yra ta tolima kelionė. Po dviejų valandų nuo mano pabudimo mes, tai yra aš, mano tėvai ir jaunesnės sesės ir dar 90- etis senelis sėdėjome vežime. Tiesa, dar mama prieš išvažiuojant atsiklaupė ir pabučiavo žemę prie mūsų namų slenksčio. Aš irgi atsiklaupiau ir pabučiavau. Aš verkiau, ir mama verkė. Sėdėdama vežime mačiau, kaip tolom nuo mūsų namų. Praktiškai visą laiką verkiau. Net nežinau kaip būtų galima įvardinti tą verkimą. Verčiau ne verkimas, bet gal staugimas (buvusi tremtinė)“.

Šeimos sovietmečiu negyveno gerai. Sovietinis žmogus negalėjo laisvai išreikšti savo nuomones. Reikėjo paklusti tuometinei propagandai, nekonfliktuoti su esama santvarka. Šeimos nariai tapdavo pavojingi vieni kitiems. Tėvai bijodavo atvirai reikšti savo nuomonę girdint vaikams, kad šie neprasitartų apie tai viešumoje. Šiuo požiūriu Lietuvos šeimų gerbūvis buvo sutrikdytas. Buvo sunku sklandžiai ir harmoningai auginti vaikus.

Kas padeda įveikti traumas?
Lietuviai net 50 metų gyveno sovietų okupacijoje. Tai ilgas laiko tarpas. Ne visi grįžo iš tremties, emigracijos, ne visi išgyveno kalėjimo baisumus. Išgyvenusieji patyrė ilgalaikes traumas ir jos padarinius. Kai kuriems žmonėms gedėti padėjo Sovietų Sąjungos griūtis. Visuomenė pagaliau viešai pripažino istorinę tiesą, įvardijo ir pagerbė aukas. Dalyvavimas rituale, kai aukos yra oficialiai pripažintos ir pagerbtos, padėjo gyventojams pagyti. 1989 metais, kai prasidėjo „perestroikos“ laikotarpis, daugybė žmonių dalyvavo ekspedicijose į Sibirą ir kitas tremties vietas bei parsigabeno savo artimųjų palaikus. Mylimų žmonių perlaidojimas savoje žemėje padėjo lietuviams išgyventi gedėjimo laiką.
Anot knygos autorės bei atliktų tyrimų rezultatų, oficialus visuomeninis ir politinis traumos pripažinimas yra svarbus veiksnys įveikiant praeities traumas. Taip pat ir atminimo dienos, memorialai, didvyrių pagerbimas – visa tai suteikia terapinę reikšmę. Reikšminga traumų gijimo dalis yra kaltųjų įvardijimas ir nubaudimas.

Ar traumos padariniai perduodami kitoms kartoms?
Holokausto tyrėjai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje paskelbė, jog nacių konclagerius išgyvenusių žydų vaikai yra tokie pat traumuoti kaip ir jų tėvai. Jiems taip pat būdingi potrauminio streso požymiai ir kiti sutrikimai, juos taip pat kamuoja prisiminimai apie Holokaustą, nors to ir nepatyrė patys. Jiems būdingas „antros kartos sindromas“: jie sunkiau prisitaiko gyvenime, ne taip gerai valdo emocijas, yra emociškai priklausomi nuo tėvų. Tyrimų rezultatai apie trauminę patirtį trečiajai kartai skelbia, jog ši karta yra paskutinė dar turinti arba turėjusi tiesioginį sąlytį su traumuota karta.

Sovietinio rėžimo pasekmės lietuviams – traumos po nepriklausomybės atgavimo
Ilga Lietuvos okupacija padarė didelę įtaką žmonių fizinei ir psichologinei sveikatai. Atgavus nepriklausomybę žmonės stokojo iniciatyvumo, drąsos, savarankiškumo, nes visas šias savybes totalitarinis rėžimas siekė sunaikinti. Todėl normalu, jog bandant susidoroti su naujais iššūkiais, žmonės dar labiau linko prie alkoholio, narkotikų, daugėjo smurto ir net savižudybių. Knygoje „Ką jie mums padarė“ aprašyti tyrimai atskleidžia, jog labai skiriasi kaimo ir miesto gyventojų mirtingumo lygis. Kaime žmonės gyvena trumpiau dėl didesnio alkoholio vartojimo, žemesnio išsilavinimo lygio. 2007 metų atliktas tyrimas parodė, jog vidutinė Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė yra trumpiausia visoje Europos Sąjungoje – 65 metai. Net 40% šalies vyrų nesulaukia 60- ies metų. Didelio alkoholio suvartojimo padarinius atskleidė dar vienas tyrimas, kuris parodė, jog alkoholinių psichozių Lietuvoje pagausėjo nuo 9 atvejų 100,000 gyventojų 1990 metais iki 111 atvejų 2007 metais. Įdomu būtų pamatyti pačių naujausių tyrimų duomenis. Norisi tikėti, jog situacija gerėja.

Kam skirta ši knyga?
Knyga naudinga visiems, kas bent kiek domisi Lietuvos istorija ir kam įdomu kaip sovietmečiu iš tikrųjų gyveno ir jautėsi žmonės. Taip pat norintiems sužinoti kaip žmonės patiria traumas, kaip tautos, o ne tik pavieniai asmenys išgyvena trauminius laikotarpius bei kas padeda įveikti sutrikdytą psichologinę būseną. Būtų puiku, jei knyga būtų įtraukta į mokyklų privalomųjų knygų sąrašą ir mokytojai kartu su mokiniais galėtų aptarti aprašytus faktus.
Knyga – rimta ir ne visiems gali pasirodyti vienodai įtraukianti, tačiau pateikti vertingi tyrimų rezultatai ir statistika vietomis šokiruoja, padeda geriau suprasti kolektyvines traumas. Perskaičius knygą, galimai bus lengviau suprasti savo tėvus ir senelius, kurie gyveno sovietmečiu bei kodėl jie yra tokie, kokie jie yra ir kas tam turėjo įtakos.