Atverdama paslaptingąsias mirties duris, "Tibeto mirusiųjų knyga" byloja, jog už slenksčio tviska nemari sąmonės šviesa. Vėliau pomirtiniame tarpsnyje (tib. bardo) pasirodo įvairūs - ramūs ir niršūs - dievybių pavidalai. Jei šiose iliuzinėse formose mirusysis atpažįsta savo sąmonę, jis pasiekia išsilaisvinimą iš sansaros, vargo rato, kurį suka karma ir žalingos emocijos. Šiam atpažinimui palengvinti skirtas pagrindinis tekstas "Išsilaisvinimas pomirtiniame tarpsnyje klausantis pamokymų" (tib. Bardo Thiodol). Jį mirusiajam skaito Mokytojas, dvasios brolis ar kitas artimas žmogus. Knyga papildyta dviem pagalbiniais tekstais, aiškinančiais artėjančios mirties ženklus ir pirmapradžio visų būtybių tobulumo (Dzogčeno) mokymą, kuris sudaro teorinį knygos pagrindą. Visų šių klasikinių tibetietiškų tekstų autoriumi laikomas VIII a. Mokytojas Padmasambhava, paskleidęs Tibete ezoterinius budizmo mokymus. Du knygos priedai, parašyti kitų autorių, aiškina sąmonės perkėlimo į Tyrąsias Žemes praktiką (tib. phovą), vykdomą prieš mirtį. Visi tekstai versti iš tibetiečių kalbos.