Sokrato apologija

Sokrato kalba teisme jo mokiniams kėlė apmaudą ir nerimą.

Kodėl, užuot maldavęs pasigailėti, jis įžūliai klausė: kas politikui svarbiau – gražiai kalbėti ar sakyti tiesą? Ar demokratija pajėgi apginti teisingumą? Ar visuomenė žino, kas yra išmintis? Kodėl filosofiją piliečių išrinktas teismas pasmerkia mirti? Nejau todėl, kad politinę bendriją jis prilygino rambiam žirgui, o save – jį geliančiam vabzdžiui?

Sokrato apologijoje Platonas atsako ne aiškindamas, o vaizduodamas – tokį Sokratą, kokį pažino tik jis. Ironišką, bebaimį, trikdantį ir patrauklų. Knygoje „Sokrato apologija":
naujas „Apologijos" vertimas ir originalo tekstas;
dialogo planas, parodantis Sokrato kalbos sandarą;
vertėjo žodis, atstojantis įvadą į dialogą;
komentaras, paremtas naujausiais Apologijos tyrimais;
analitinė bibliografija; asmenų ir dalykų rodyklės. Komentarą parašė, planą, bibliografiją ir rodykles sudarė Vytautas Ališauska; iš graikų kalbos vertė ir vertėjo žodį parašė Naglis Kardelis. Dalis gretutinio teksto lietuvių ir graikų kalbomis.