Erotas ir revoliucija: H. Marcuse‘s psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija

Studijoje analizuojama garsaus XX a. filosofo ir socialinio teoretiko Herberto Marcuse‘s plėtota išlaisvinančios psichoanalitinės revoliucijos vizija. Ar įmanoma teoriškai ir praktiškai įveikti istorijoje nuolatos atsikartojančią žmogaus laisvinimosi ir pasivergimo dialektiką ir sukurti ją paneigiančią nerepresyvią civilizaciją? Ar mąstytojo pasiūlyta individo „laisvinimo“ strategija yra kelias tikrosios laisvės link, galintis sugriauti (post)moderniosios visuomenės vienmatiškumo kalėjimo sienas? Interviu apie mokslinę studiją Lietuvos Žiniose - skaityti.
Prof. Alvydas Jokubaitis savo recenzijoje teigia: „Kolega Vytautas Radžvilas maloniai nustebino Marcuses kūrybai skirtu darbu. Pirma, po prieš beveik penkiasdešimt metų rašytų Arvydo Šliogerio straipsnių Marcuse buvo išnykęs iš lietuviškųjų filosofinių tyrinėjimų akiračio. Antra, Radžvilas siūlo originalią Marcuses kūrybos interpretaciją. Tai savarankiškas ir profesionaliai atliktas tyrimas. Trečia, Radžvilo interpretacija padeda suprasti daugelį Vakarų ir Lietuvos kultūros ir politinio gyvenimo reiškinių“. Pasak A. Jokubaičio, Radžvilo darbas neabejotinai praturtins Lietuvos universitetų programas, kurioms trūksta panašaus pobūdžio veikalų.
Pasak Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Rubavičiaus, „Radžvilas subtiliai narplioja garsiausius, didžiausią poveikį vadinamajam revoliuciniam 7–ojo dešimtmečio Europos jaunimui dariusius šio filosofo veikalus, kurių „laisvinimosi“ idėjinis turinys kaskart pasitelkiamas ne tik naujų kairuoliškų grupuočių, bet ir įvairių pakraipų intelektualų, besistengiančių suvokti, kaip dabartinė kapitalizmo sistema savajai veikimo laisvei pajungia visus žmogaus laisvės pavidalus, tad vėlei verčia galvoti apie eilinį „išsilaisvinimą““.
Studijoje atskleidžiama, kad „revoliucinėmis“ marksizmo ir psichoanalizės idėjomis grįsta markuziškoji šiuolaikinės visuomenės individo visiško „išlaisvinimo“ vizija buvo tik dar viena ne tik neįgyvendinama, bet ir pavojinga laisvei XX a. socialinė ir politinė utopija. Užuot leidusi pagaliau įgyvendinti visuotinės ir tikros žmonijos laisvės pažadą, Marcuse‘s revoliucijos teorija iš tikrųjų pagrindžia dar veiksmingesnę – žmogaus vis tobulesnio valdymo jį be paliovos laisvinant – strategiją ir todėl gali būti lengvai panaudojama kaip dar didesnio asmens ir visuomenės pavergimo įrankis.