„Praktinio proto kritika“ – tai antroji iš trijų „Kritikų", kuriose išdėstyta visa Kanto filosofijos sistema.
Remdamasis „Grynojo proto kritikoje" suformuluotais principais Kantas sukūrė moralės teoriją, kurią pateikė „Praktinio proto kritikoje". Šiame veikale aptariama praktinio, t. y. žmogaus elgesį reguliuojančio, proto struktūra, jo pagrindiniai teiginiai ir prieštaros, pateikiama gėrio samprata, pagrindžiamas valios autonomijos principas, akcentuojamas dorovės normų grynumas.
Pagrindinis, visuotinis dorovės dėsnis formuluojamas kaip kategorinis imperatyvas, reikalaujantis visada elgtis taip, kad tavo elgesio taisyklė galėtų tapti visų elgesio taisykle.