Religijos filosofija (I dalis) veikale Maceina vengia scholastikos pramintų takų, Dievo buvimo bei jo apibūdinimo problemą palikdamas kitiems, o savo svarstymus pradėdamas ten, kur jie baigia. Tuo pačiu jisai nepakliūva į natūraliosios teologijos aklavietę, Dievo supratimui skirdamas maždaug du trečdalius savo veikalo puslapių. Maceinos Dievas anaiptol nepuola ligi žmogiškom silpnybėm paženklinto mechaniko. Tačiau čia ir susiduriame su pačiu pagrindiniu klausimu, kurį turime atsakyti, Maceinos veikalą bevertindami. Atmetęs Dievo metafiziką ir pasirinkęs Dievo ontologijos kelią, ar Maceina iš viso gali apie Dievą kalbėti? Ar jam lieka žodžių, sakinių Dievui atskleisti? Kad Maceina netyli ir neprasiveržia mistinėmis giesmėmis, kaip kartais sakoma apie Tomą, ar tai nėra ženklas, kad jis pasilieka metafizikos plotmėje?
