Literatūra ne tik numatė didžiąsias moderniojo pasaulio įtampas (...) Ji virto socialinės kritikos prototipu ir pirmaprade jos erdve – alegorija, metafora ir tropai tapo politinio pamfleto, užmaskuotos socialinės satyros ir moralinės alternatyvos namais, leidusiais daugeliui didžiųjų autorių griebtis stebuklinių siužetų, utopijų, filosofinių apysakų, kelionės literatūros formų tam, kad būtų galima išsakyti abejonę pasaulio būkle, socialinės ir moralinės tvarkos racionalumu, reformų ir permainų prasmingumu.