Sniego senis – bloga lemiantis ženklas

     Esu perskaičiusi ne vieną skandinavų kriminalinį detektyvą. Visus keturis į lietuvių kalbą išverstus Lars Kepler romanus turiu savo knygų lentynoje ir esu apie juos rašiusi. Laukdama naujausios rašytojų dueto knygos, pajutau didžiulį alkį šiam žanrui ir sparčiai mažėjant lapelių skaičiui kalendoriuje iki 16-osios Vilniaus knygų mugės, kurios tema „Nenušaunamas žanras: detektyvas“, mano rankose atsidūrė Jo Nesbø knyga „Sniego senis“. Tai ne pirma šio autoriaus knyga, kurią perskaičiau, tačiau kritikų laikoma viena geriausių.

     Norom nenorom imi lyginti to paties žanro autorius. Kartą taip susimąsčiau ir apie Lars Kepler su Jo Nesbø. Rašytojų stilistika labai panaši, tačiau akivaizdu, kad prie Lars Kepler dueto kūrybos prisideda moteriška ranka, o Jo Nesbø nebijo rašyti tiesmukai, vyriškai ir grubiai. Tai patvirtina ir pagrindiniai herojai. Lars Kepler pagrindinis veikėjas detektyvas Jonas Lina – nepriekaištingos reputacijos pareigūnas, tikras švedų Džeimsas Bondas. Savotiškai žavu, kai skaitydamas gali ramiai sekti paskui jį į įvykių sūkurį ir žinoti, kad jis puikiai viską išspręs. Jo Nesbø herojus Haris Hūlė – visiška priešingybė. Tai darboholikas maniakas, tiriantis bylą dvidešimt keturias valandas per parą, alkoholikas, galintis bet kada paslysti. Tai nenuspėjama asmenybė, taikanti neįprastus tyrimo metodus. Tačiau kartu jis teisybės ieškotojas, optimistas, turintis puikų humoro jausmą ir labai geras žmogus. Negaliu ir nenoriu apsispręsti, kuris iš jų man patinka labiau, nes jie abu yra šių romanų sėkmės raktas.

     Knygos „Sniego senis“ įžanga mus nukelia į 1980 metus. Ištekėjusi moteris dienos metu atvažiuoja į savo meilužio namus, paskutinį kartą su juo pasimatyti prieš jam išvykstant į užsienį dirbti. Savo sūnų ji palieka automobilyje laukti. Ji sako grįšianti už dešimties minučių, tačiau užtrunka ilgiau nei tikėjosi. Meilės žaidimų įkarštyje, vyras staiga pro langą išvysta veidą ir pamano, kad juos kažkas stebi, tačiau tai pasirodo esantis tik nulipdytas aukštas sniego senis. Šios scenos reikšmė paaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje.

     Pagrindinis veiksmas plėtojasi 2004 metais. Detektyvas Haris Hūlė tiria dvi neseniai įvykdytas žmogžudystes Oslo apylinkėse. Ankstesnių mokymų FTB metu įgyta patirtis paskatina jį ieškoti ryšio tarp šių dviejų bylų. Jis atranda du panašumus – abi aukos buvo ištekėjusios moterys, turinčios vaikų, ir abiejų žmogžudysčių vietoje buvo rastas sniego senis.

     Peržiūrinėdamas neištirtų žmogžudysčių, įvykdytų per pastarąjį dešimtmetį, bylas, Haris supranta pagaliau minantis ant kulnų serijiniam žudikui, nes per šį laikotarpį panašiomis aplinkybėmis be žinios dingo ir manomai buvo pagrobtos ar nužudytos vienuolika moterų. Beveik visos aukos dingo iškritus pirmajam sniegui ir netoliese kažkas nulipdydavo sniego senį, tačiau pastaroji aplinkybė būdavo ignoruojama ankstesnių tyrėjų.

     Haris ir jo komanda (taip pat ir neseniai iš Bergeno policijos departamento į Oslą perkelta detektyvė Katrina Brat) atskleidžia asmenį, kuris vienaip ar kitaip susijęs su pastarosiomis dienomis dingusiomis moterimis. Tai plastikos chirurgas, kurio klinikoje lankėsi abi aukos su savo vaikais. Vos tik Haris nusprendžia, kad gydytojas ir yra Sniego senis, jis randamas negyvas. Iš pažiūros ši mirtis atrodo kaip savižudybė, tačiau išsamus tyrimas parodo, kad vyras buvo nužudytas. Nelieka abejonių, kad tai tikrojo serijinio žudiko darbas.

     Naujokės detektyvės atsiradimas nėra nereikšmingas įvykis. Dirbdami kartu – Haris ir Katrina – pradeda jausti vienas kitam simpatiją. Anksčiau Haris vengdavo bet kokių artimų santykių su kolegėmis, bet ši moteris jį išties traukia, nors jam ir pavyksta užgniaužti savo jausmus. Tačiau tai ne vien seksualinė trauka, Haris įžvelgia joje giminigą sielą – ji puiki detektyvė, pastebinti mažiausias detales ir gebanti atrasti tarp jų sąryšius. Be to, ji turi tokią pačią beprotišką maniją darbui, kaip ir jis. Būtent dėl šio apsėdimo jį paliko jo buvusi mergina Rakelė.

     Nepaisant to, kad Rakelė nusprendė nutraukti ryšius su Hariu ir netgi sutiko puikų vyrą, už kurio žada greitai ištekėti, ji negali nepaisyti savo jausmų savo buvusiam mylimajam. Viešumoje ji palaiko draugiškus santykius su Hariu, o slapčia ateina pas jį į namus, nors paskui ir kaltina save už neištikimybę naujam sužadėtiniui ir kiekvieną kartą sako, kad tai buvo paskutinis kartas. Tarp Rakelės sūnaus Olego ir Hario per visus jų draugystės metus taip pat užsimezgęs tvirtas ryšys ir ji leidžia jiems matytis, kad šis nenutrūktų.

     Netikėtai paaiškėja aplinkybė, jog vienos dingusios aukos vyras nėra tikrasis jos sūnaus tėvas. Haris pradeda įtarti, kad tai galėtų būti reikšmingas pagrobimų motyvas, todėl imasi bendradarbiauti su Teismo medicinos tyrimų centro specialistais, tiriant ir kitų aukų vaikų ir vyrų DNR.

     Kaip ir dera geram detektyvui, skaitant paskutinius šimtą jo puslapių link galutinės atomazgos, tenka bent kelis kartus žioptelėti iš netikėtumo. Tikrasis Sniego senis visą laiką buvo visai šalia Hario, arčiau, nei buvo galima numanyti.

Ieva Belickienė, www.keturivejai.lt