Subtiliai derindama autentiškus pasakojimus su savižudybės mokslinių tyrinėjimų duomenimis ir specialistų komentarais, autorė atskleidžia, kokie yra tikrieji savižudybės paliestųjų išgyvenimai ir poreikiai ir įspūdingai parodo, kokie pasenę ir žalingi yra vyraujantys įsitikinimai, kad apie savižudybę geriau nekalbėti ir ypač ją reikia slėpti nuo vaikų, kiek skausmo ir nelaimių atneša specialistų klaidinga nuostata, kad savižudybė yra žmogaus pasirinkimo reikalas, o ne skubios pagalbos reikalinga būsena. Bet visų pirma autorė galvoja ne apie specialistus, o apie savižudybės paliestuosius – tuos, „kuriuos paliko“.