Knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ aprėpia dviejų, beje, pirmųjų vėlyvuoju sovietmečiu egziliantų iš Lietuvos – režisieriaus Jono Jurašo ir eseistės Aušros Marijos Sluckaitės – klajones šiapus (Vakarų Europa) ir anapus Atlanto.
Kartu suteikiama išskirtinė galimybė iš arti ir tarsi iš vidaus patyrinėti režisieriaus kūrybos „genetinį kodą"– koncepcijų, metaforų, simbolių, poteksčių, vaizdinių kilmę ir prasmes. Jo kūrybinė programa maximum primena atkaklias paieškas kamertono, pagal kurį būtų galima taip suderinti tautos dvasinius „instrumentus", kad neprarastume tapatybės, savimonės, savigarbos, neatsisakytume svajonių ir neišsigąstume, kai apims dvejonės. Režisieriaus spektakliai atveria daug skaudžios tiesos apie šiuolaikinį žmogų, klystantį, bet vis labiau atprantantį abejoti savo neklystamumu.