Rinktiniai pamokslai

XVIII a. kūręs Mykolas Pranciškus Karpavičius (Michał Franciszek Karpowicz, 1744-1803) įgauna vis tvirtesnes pozicijas Lietuvos senosios literatūros tyrinėjimuose. Jo įvairiomis progomis sakyti pamokslai ir kalbos suvokiami kaip reikšmingi, esmines epochos tendencijas atskleidžiantys tekstai, o juose pabrėžiama asmens atsakomybė už tautos, valstybės likimą aktualūs ir šiandien. Didžioji dalis Karpavičiaus pamokslų pasirodė XVIII a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje. Apie juos palankiai atsiliepė, netgi jų leidybą finansavo karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732-1798), savo nuomonę išdėstęs Karpavičiui rašytuose laiškuose. Viename jų sakoma: "Prisidėdamas prie g[arbiojo] pono pamokslų skaitytojų gausinimo krašte, žinau, kad darau paslaugą savo tautiečiams, taigi darau tai noriai, ir tai tikrai bus mūsų amžiaus puošmena busimosioms kartoms, kaip kad iki šiol vienu iš Zigmanto III valdymo garbės [ženklų] laikomas tame amžiuje garsaus kun. Skargos pamokslų rinkinys. Šiose eilutėse svarbi ne tik mecenatystės idėja, kurią puoselėjo krašto valdovai, bet ir knygos vaidmuo, smarkiai išaugęs Švietimo epochoje. Nors pamokslas tradiciškai laikomas ne rašytinės, bet sakytinės kultūros dalimi, jo leidyba ypač suintensyvėjo XVIII a. Proginiai pamokslai, pagal stilistiką ir problematiką gerokai priartėję prie publicistikos, tapo populiaria Švietimo idėjų, pateikiamų religijos raiškos kontekste, sklaidos forma. Pamokslininkai, tarp jų ir Karpavičius, buvo aktyvūs karaliaus vykdomų reformų propaguotojai, savo kalbomis svariai prisidėję prie viešosios nuomonės formavimo ir visuomeninių santykių raidos.