1944-ųjų pabaiga. Raudonoji armija įsiveržė į Rytų Prūsiją. Žmonės paniškai bėga nuo žiauraus priešo. Kariai stoja į žūtbūtinę kovą, nes žino, kad tik jie gali pristabdyti raudonąją ordą ir suteikti tautiečiams laiko išsigelbėti. Karo sūkuryje atsiduria 1926 m. Rytprūsiuose gimęs lietuvių kilmės karys savanoris Günteris Emanuelis Baltuttis. Vokiečiams prarandant pozicijas visiems laikams už nugaros lieka jo gimtųjų Rytprūsių miesteliai: Builynai, Prūsa, Ūdravangis, Kryžbarkas, Šventapilė, Žintai, Gumbinė.

G. E. Baltuttis išgyveno, ką pralaimėtojams reiškia besibaigiantis karas: tai ne tik civilių ir bendražygių mirtys, šaltis, maisto ir miego trūkumas, bet ir mąžtančios šovinių atsargos, menkstanti karių kovinė dvasia ir kartais abejonių keliantys ar į atvirą pražūtį vedantys karinės vadovybės sprendimai.