Džiuljetos suknelė

Nuo vaikystės susijusi su teatru, šias patirtis ir išgyvenimus poetė perkėlė į poeziją. Scenos vaizdai ir pjesių personažai susipina su gyvenimo dabartimi, tartum sakant: klasikus veikusios aistros ir mintys tęsiasi, mūsų kasdienybėje yra reikšmingų situacijų, susiliečiančių su didžiaisiais veikalais. Autorės biografija, persmelkta teatro, nulėmė išskirtinį šios vientisos knygos pobūdį.

„Dešimtasis Dovilės Zelčiūtės eilėraščių rinkinys „Džuljetos suknelė“ – gerai dramaturgiškai sustyguota poezijos knyga. Du skyriai, „Vasarinė“ ir „Požemių“, – lyg du už(si)kalbėjimų spektaklio veiksmai. Spektaklio apie teatrą. Sielos teatrą? „Margarita Nikolajevna, / jūsų skaistumo auka beprasmiška / / neišgelbėsit meistro / nei meno / juoba literatūros“. Leiskitės, skleiskitės, leipkit saldžiojoj rašymo nuodėmėj: „pragaras ne beprasmis“. Eilėraščiai – vis tiek biografemų šokis. Tai kas, kad karštligiškai mainant vaidmenis ir kaukes.
„Džuljetos suknelėj“ kasdienę tikrenybę lyg nejučia paglemžia „srovė apšvietimas ir veidrodžiai“, visa virsta (ypač antrame skyriuj) sūkuringu poetiniu vyksmu, jame biografiniai bei kitokie autorės ir dramų personažų požymiai, potroškiai, poelgiai tampa nebeatskiriami, nebeatidalomi, nebedalytini. Kaip pačios autorės gyvenime, nuo mažystės persmelktame teatro. Ar šis faktas čia minėtinas? Nebent todėl, kad panašaus – teatrinio – efekto eilėraščių knygos, ko gera, niekas kitas neparašytų.“
Vladas Braziūnas