Prieglobstis. Nepaprasta vienos šeimos ir vietovės istorija

Šis pasakojimas - tai epas, kupinas metaforų ir maldų. Tai saga šeimos, kurios moteris iš kartos į kartą pasiglemžia vėžys. O kartu ir gamtos, žemės, nykstančios vietovės ir paukščių istorija. Talentingai ir poetiškai papasakota, ji veria širdį lyg raudoni karoliukai, vynuogėmis atgyjantys tarp neramių moterų pirštų.

Diduma mano giminės moterų jau mirusios. Vėžys. Sulaukusi trisdešimt ketverių, aš tapau
savo giminės vyriausiąja. Praradimai, su kuriais susidūriau Lokių upės migruojančių paukščių prieglobstyje, kai tvino Didysis Druskos ežeras, padėjo man narsiai atlaikyti šeimos netektis.
Kai dauguma žmonių nuleido rankas dėl Paukščių prieglobsčio, tardami, kad paukščiai jau išnyko,
aš vis nikau gilyn į jo esmę. Taip, kai kas nors miršta, daugelis pasitraukia, bet aš renkuosi pasilikti.