Naujausias autoriaus romanas „V.“ – įkvėptas Georgo Büchnerio pjesėje „Voicekas“ pavaizduotų realių įvykių. Ši pjesė ne kartą pastatyta Lietuvos teatruose. Romanas pasakoja apie karų plėšomą Europą – žemynas trupa, nors jo gyventojai svajoja apie naują požiūrį į individą kaip į socialinę būtybę. Tai negailestinga pažeidžiamos žmogaus prigimties studija ir žvilgsnis į bedugnę, prarają, kuri pasak G. Büchnerio, glūdi kiekviename iš mūsų.

Pagrindinis romano veikėjas lenkų kilmės vokietis V. (Voicechas) suimamas už buvusios meilužės nužudymą ir tardomas kalėjime. Jis nesigina ir kaltės neneigia, o apklausų metu jį tiriančiam psichologui papasakoja apie savo praeitį. Gimęs neturtingoje šeimoje, anksti netekęs tėvų, jis išleidžiamas mokytis perukų amato ir dirba pameistriu. Jis patiria daug skriaudų, tačiau jos neakcentuojamos – V. veikiau kaip lapas, nešamas vėjo tai vienur, tai kitur, o skriaudos susijusios su pažeminimu ir gėda dėl nederamos aistros ir nelaimingos meilės.

Pats pasakojimas, nors ir lėtas, labai žodingas ir įtraukiantis, kupinas V. gyvenimo atradimų, įžvalgų, sapnų ir regėjimų. Į tekstą įsipina psichologo išvados iš šalies, taip pat tų laikų medicinos ekspertų pastabos apie beprotybės kilmę, ištraukos iš G. Büchnerio dramos.