Poetės, kultūros žurnalistės Indrės Valantinaitės kūrybos knygų gimimas – nėra dažnas reiškinys lietuvių literatūros padangėje, todėl kiekvienos jos eilėraščių knygos pasirodymas – šventė ne tik pačiai Indrei, bet ir subtilių eilių gurmanams.
Į tamsiai žalią aksomą primenančią medžiagą įvilkta jau trečioji Indrės Valantinaitės, gimusios 1984 m., knyga „Trumpametražiai“. Pavadinimas pasufleruoja ir medžiagos reikšmę: panašia būna apvilktos kėdės kino teatruose. Iškart sužadinamas skaitytojo lūkestis – čia bus kinematografiška talpi minimalistinė poezija. Na, ar bent turėtų būti. Toks žingsnis iš vienos medijos į kitą, iš vieno žanro į kitą šiai poetei nėra naujas. Už knygą „Pasakos apie meilė ir kitus žvėris“ Valantinaitė lygiai prieš penkerius metus, 2012-ųjų rudenį, gavo „Jaunojo Jotvingio“ premiją, kurią pati rašančiųjų bendruomenė skiria jauniems poetams už geriausią praėjusią metų knygą. Jau žodis „Pasakos“ pavadinime ir intertekstinė nuoroda į Gabrielio Garcia Marquezo „Apie meilę ir kitus demonus“ parodo Valantinaitės poezijos amplitudę: ji pasakoja, turi mitologinę dimensiją ir dominuoja meilės, ypač erotinės, tema. O jeigu pabėgtume iš tekstų plotmės ir pasvarstytume apie autorę kaip realų žmogų, matytume, kad ji domisi kinu, ypač prancūzų, be to, yra ne tik poetė, bet ir dainininkė