Lietuviškai yra išleisti du rašytojos romanai: „Estera. Romanas apie meilę" ir „Be įsipareigojimų". 2017-aisiais autorė lankėsi Vilniaus knygų mugėje ir sulaukė nemenko skaitytojų susidomėjimo.

„Svėjos sūnus" – naujausias autorės romanas. Jame meistriškai, – ir šįsyk lyg chirurgo skalpeliu, – detalė po detalės atveriamas industrinės gerovės valstybės žlugimo procesas. Pagrindinis kūrinio herojus Ragnaras Johansonas gimė 1932-aisiais – didžiųjų istorinių permainų Švedijoje metu. Rodosi, jam tiesiog yra įgimta švedų socialinės demokratijos dvasia, jis įsitikinęs, kad ji padėjo žmonijai žengti iš tamsiųjų amžių į modernybės laikus. Kartais Ragnaras niekina savo pyragus kepančią, namus tvarkančią ir daržoves konservuojančią motiną Svėją – jam atrodo, kad ji reprezentuoja patį valstietijos skurdą. Juk pats Ragnaras – kaip naujojo mąstymo atstovas – aukština skalbimo mašinų teikiamą efektyvumą ir laiką taupančius maisto pusfabrikačius. O kai pats susilaukia dukters Elzos, augina ją remdamasis savo vertybėmis – siekia, kad ji taptų geriausia šalies slidininke. Ragnaro motina Svėja – tartum praeities reliktas, o duktė – ateities viltis. Tačiau Ragnaras staiga pajunta, kad pasaulis ima keistis – ar jo įsivaizduojamam aukso amžiui ateina galas? Ar tikrai jo motina – tik nenaudinga praeitis?

„Svėjos sūnus" – tai išmintinga šeimos kronika, pasakojanti apie socialines transformacijas, kurios mus ir vienija, ir skiria. Galima teigti, kad tai knyga apie drąsą būti ištikimam sau. Tačiau ką reiškia būti ištikimam sau? Ko reikia, kad ši moderni tiesos galimybė – kai kas ją vadina savęs realizacija – būtų įgyvendinta? Ar tam reikia visuomenės su stipria valstybe? Pasitikėjimo? Vidinės jėgos? Į šiuos klausimus ir stengiasi atsakyti romano autorė.