Didelę Stefano Zweigo kūrybos dalį sudaro beletrizuotos įžymių kultūros, politikos, visuomenės veikėjų biografijos. 1932 m. išleista karalienės Marijos Antuanetės biografija pasižymi būdingiausiais visų rašytojo sukurtų biografijų bruožais: dramatizmu, tragiškumu ir savita melancholija. Autorius stengiasi pažvelgti į aprašomojo asmens vidų, nori atskleisti jo dvasinį pasaulį, o drauge ryškiais, įsimenančiais potėpiais tapo epochos portretą.
Tragiško likimo karalienė romane vaizduojama iš pradžių kaip jaunutė, nepatyrusi, linksma mergaitė, paskui – kaip moteris, gyvenanti nelaimingą santuokinį gyvenimą, šėlstanti ir besilinksminanti monarchė, bandanti vidinę tuštumą užpildyti pramogomis bei turtais. Galiausiai beatodairiškas, švaistūniškas ir neatsargus gyvenimas, sukėlęs tautos nepasitenkinimą, kaip žinia, atveda ją ant ešafoto. Ir šį kelią S. Zweigas vaizduoja dramatiškai, jausmingai, negailėdamas ryškių spalvų nei pačios karalienės, nei jos dvaro, nei XVIII a. Prancūzijos atvaizdui.
Tragiškas likimas tragiškoje epochoje – likimas, kuris galėjo būti visai kitoks, – teigia rašytojas. Marija Antuanetė nebuvo skirta sostui; tai buvo... tiesiog vidutiniško charakterio moteris.