Apie autobiograﬁnės trilogijos pirmąją dalį ...O buvo taip, autorė sakė: „Rašau apie Simonaitytę. Rašau tiesiog gaivališkai, todėl ir pavargstu bedirbdama. . Jai buvo svarbu parašyti apie savo likimą, ne tik kaip lietuvininkės, bet kaip neįgalaus kūno moters, nes suvokė savo ﬁzinės patirties unikalumą, savitumą, norėjo apie tai kalbėti. . Autobiografinėje trilogijoje autorė prisimena savo – dešimtmetės luošos mergaitės susidūrimą su žemaičiais. Užsižiūrėjusi į jaunas žemaites ir jų spalvingus rūbus, ji buvo grubiai, storžieviškai aprėkta, apipilta šlykščiomis blevyzgomis lyg srutomis. Mergaitė graudžiai raudojo, o nemalonūs įspūdžiai išliko atminty visam gyvenimui. .