Dramos, sonetai

Pirmuoju kūrybos dešimtmečiu Šekspyras rašė daugiausia dramines kronikas ir komedijas, po 1600 m. – tragedijas ir dramas. Draminėse kronikose „Henrikas VI“ (1590-91), „Ričardas III“ (1592), „Ričardas II“ (1595), „Henrikas IV“ (1597), „Henrikas V“ (1598) vaizduojami daugiausia XIV-XV a. politiniai konfliktai, monarchas vertinamas renesanso humanistinių idealų požiūriu. Kai kuriose draminėse kronikose pabrėžiama istorinės būtinybės įtaka politinių asmenybių likimui, atskleidžiami sudėtingi luomų santykiai, liaudis parodoma kaip svarbi istorinių įvykių dalyvė. Pirmojo kūrybos dešimtmečio komedijose vyrauja meilės, draugystės temos; daugelio jų pagrindinė herojė – energinga, sąmojinga ir kartu romantiška moteris. Komedijose „Klaidų komedija“ (1592), „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1593) gaivališkas renesansinis optimizmas reiškiamas bufonados priemonėmis, situacijų komizmu. Komedijose „Du veroniečiai“ (1594), „Tuščios meilės pastangos“ (1594), „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1594), „Daug triukšmo dėl nieko“ (1599), „Vindzoro šmaikštuolės“ (1598), „Kaip jums patinka“ (1599), „Dvyliktoji naktis“ (1600) humoras, žaismingumas, tautosakinė fantastika gretinama su lyrizmu, sukurta ryškių komiškų charakterių. Pirmojo kūrybos dešimtmečio metu parašytose tragedijose „Romeo ir Džuljeta“ (1595), „Julijus Cezaris“ (1599) ir dramoje „Venecijos pirklys“ (1597) daugiau dėmesio skiriama asmenybės ir aplinkos kontrastams, tragiškiems gyvenimo reiškiniams.

Po 1600 m. Šekspyro kūryboje atsispindėjo humanizmo idealų krizės nuotaikos, sustiprėjo tragiškas gyvenimo suvokimas. Tragedijoje „Hamletas“ (1601) vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Tragedijų „Otelas“ (1604) ir „Karalius Lyras“ (1605) pagrindiniai veikėjai skaudžiai išgyvena griūvantį tikėjimą aplinkiniais žmonėmis, bet lieka taurūs, moraliai nesužlugdyti. Tragedijoje „Makbetas“ (1606) vaizduojama garbėtroškos ir savanaudiškumo aistrų, vidinių prieštaravimų sužlugdyta asmenybė. Valdžios, savanaudiškumo, meilės ir draugystės problemos keliamos ir antikinių siužetų tragedijose „Antonijus ir Kleopatra“ (1607), „Koriolanas“ (1607), „Timonas Atėnietis“ (1608).

Vėlyvosiose komedijose „Troilas ir Kresida“ (1602), „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“ (1603), „Akis už akį“ (1604) ryškūs ironijos, skepticizmo elementai. Paskutiniųjų kūrybinės veiklos metų dramose „Žiemos pasaka“ (1611), „Audra“ (1612) humanistiniai idealai jungiami su pasakų fantastikos elementais. Šekspyras dar parašė poemą „Venera ir Adonis“ (1593) ir 154 sonetus (1609). Juose vyrauja filosofiškai įprasminti meilės, draugystės motyvai.

Šekspyro kūryba pasižymi gaivališka gyvenimo meile, filosofiniu susimąstymu, ryškiais, sudėtingais, turtingo dvasinio pasaulio charakteriais, didele dramine įtampa. Ji turėjo didelę įtaką pasaulio kultūros raidai.
Leidinyje pateikiamos žymiausios rašytojo dramos"Hamletas", "Makbetas", "Romeo ir Džiuljeta", "Ričardas III" ir sonetai.