Gustaičio ironiškos elegijos, kaip ir T. Tilvyčio parodijos, įeina į bendrąjį lietuvių poezijos lobyną kaip reto žanro išraiškingi egzemplioriai. Komizmo arsenalas – žaismingos parafrazės, vos girdima parodija, karikatūrinis portretas, pasityčiojantis aforizmas – čia vartomas intelektualinės minties ir iškentėtų sprendimų sopulingos energijos. Literatūrinės stilistikos elegantiškas blizgesys ir ištreniruota kompozicija atsidaužia į nepamirštą liaudiško žodžio smarkumą. Greita vaizdo slinktis ir stulbinantys posūkiai, epigraminių užsklandų sprogdinantys efektai neužgožia lyrinio susimąstymo potekstės, neįprastos šio tipo kūriniuose. Tačiau Gustaičio gelianti, kenčianti, svarstanti ironija nepasidarė vien apibendrinančių refleksijų ironija – ji prilipusi prie konkrečių objektų ir nukreipta į tam tikrą publiką, kurią teatro žmogus turi čia pat prajuokinti. Tai lėmė ir šios ironijos silpnybes – teatrališkai atvirą priešingų tiesų ir situacijų kaktomuša, nedidelį jau išmėgintų ir kartojamų komiškų realijų kiekį, proziško aprašinėjimo statiškas dėmes, kalambūriniams rimams pritemptus žodžius, pernelyg monotonišką ritmą, perimtą iš tarpukario lyrikos ir, matyt, sąmoningai degraduotą į literatūrinį šabloną. (Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija)