Tai poezijai, kurią kūrė Sapfo, dabar du tūkstančiai šeši šimtai metų. Amžių labai daug, bet jos eilės mums suprantamos, nes žmonija tik susinaikinimo kvailybėse yra labai toli pažengusi į priekį. Skaidrieji žmogaus proto perlai ir skmabiausios jo sielos stygos per tuos ilgus tūkstantmečius neprarado savo vertybės, nes pats žmogaus tobulumo matmuo beveik nepakito. Nepakito todėl, kad tobulybė išvis neišmatuojama. Ja galima tik žavėtis.