Rilke Rainer Maria

Duino elegijos

(0) Prisijunkite, norėdami įvertinti.
Skelbimas

1 €

1.00
Būklė: Labai gera
Miestas: Vilnius
Vartotojas

Rimo
Parduodu

Santrauka: Austrų poeto R. M. Rilkės „Duino elegijos“ buvo pradėtos rašyti 1912 Duine ir fragmentiškai rašytos iki 1914 m. Karas nutraukė elegijų rašymą, jos buvo užbaigtos tik 1923 m. Šiose elegijose iš pat pradžių atsiskleidžia giliai žemiškas šio pasaulio suvokimas, nuolatinis žmogaus ėjimas į žemę, visų mūsų buvimas joje, tos būsenos neribojant laiku. Pats poetas, kreipdamasis į žemę, sako „…argi ne to tu trokšti: atgimti nematoma mūsų širdy? Ar ne tai tavo svajonė: nors kartą būti nematoma?“ Ir tai yra pagrindinis visų dešimties elegijų leitmotyvas. Jose ryškus gyvenimo ir mirties, kaip neatskiriamos vienovės, teigimas. Toje vienovėje gyvuoja angelai, mums sunkiai suvokiamos būtybės. Skaitant šias elegijas apima kažkoks nenusakomas bendrystės jausmas, nes poetas teigia, kad visi esame čia, žemėje, nors kai kuriems jau ir išnykęs laikas: ir mirę – nematomi ir gyvi – matomi. Iš pradžių poetas teigia ir pasaulio laikinumą sakydamas, kad „šitas pasaulis išaiškintas mums ne visai kaip namai“, kad viskas aplink mus yra tik įpročio ištikimybė, kur vienišos širdys laukia nakties, o mylintieji dangsto nuo vienas kitų savo lemtį. Gamta, daiktai tarsi papildo pasaulio laikinumo suvokimą. Tie daiktai žino mūsų vargus ir džiaugsmus, todėl mūsų rūpestis – perkeisti regimus daiktus į neregimus, jų nemenkinant ir nepeikiant. Visi daiktai yra tarsi indai, kuriuos radome atėję į šį pasaulį ir kuriuos turime papildyti savo buvimo žemėje ženklais. Į mus veržiasi svetimi, mums nepažįstami daiktai, nieko bendro su mumis neturintys, ir tai kelia nerimą šiam efemeriškumo kultu pasižyminčiam poetui. Jis skaudžiai išgyvena, kad į konkretų pasaulį skverbiasi mūsų nepažįstantys amerikoniški daiktai ir mes, galbūt, esame paskutiniai, tuos senus, dar nepakeistus savo daiktus pažinę, kaip ir jie mus. Čia atsiskleidžia didelis poeto įžvalgumas dėl pasaulio nykimo ir keitimosi bei prastėjimo, vienodėjimo. Jis tiki, kad viskas žemėje taps neregima, ir mes būsime tos neregimybės dalininkais, paskutiniais liudininkais, nes lemtis darosi vis labiau neregima. Tas virtimas iš regimo į neregimą pasaulį poeto sąmonėje jau yra įvykęs, nes elegijų angelui visi praeities bokštai ir rūmai egzistuoja todėl, kad yra neregimi. Poetas trokšta, kad neregimybei būtų pripažintas papildomas realybės jutimas. Jis sako, kad „keista geismų nebejausti. Ir keista regėti visa, kas buvo susiję, plevenant erdvėj pasklidai“. Numirusiam nelengva būti, nes reikia daug išmokti, kad imtum pamažu jausti amžinybę, lygiai taip pat nelengva būti žmogumi, kai turi ir vengti lemties, ir visą laiką jos ilgėtis. Poetas spėlioja, kaip atrodo mus sugėrusi visata, gal įgyja mūsų esaties prieskonį. O erdvė, mylėti ėmusi gyvuosius, juos pasiima pas save – įtraukia ir poetas pasijunta tarsi atsidūręs prieš lėlių teatro sceną, į kurią lėlių išeina šokdinti angelas. Išskirtinis dėmesys kreipiamas į mylimuosius, kurių švelnumo pojūtis nepraeina be padarinių įsitikinus, kad glamonė sulaiko nyksmą. Iš tiesų labai poetiškas įvaizdis mylimuosius lyginti su taurėmis, kurios viena kitą kelia prie lūpų vildamosios glėbyje amžinybės. Poetas teigia, kad „…Niekur pasaulio nebus, tiktai viduje, mylimoji…“, kad išorė menksta, tirpsta ir prašosi būti priimta neregimybėn, todėl ši perkaita yra didžioji žemės užduotis. Beje, apie „Duino elegijų“ angelus. Jie, pasak poeto, yra ne kokios gerosios dvasios, o baisūs padarai. Tie angelai dažnai nežino, ar tarp gyvųjų vaikšto, ar tarp velionių, nes abiejų sričių – gyvosios ir negyvosios – srovė yra susiglemžusi amžius, kuriuos nustelbia amžinas gaudimas. O kodėl tie angelai baisūs? Jie poetui primena mirtinus sielos paukščius. Jeigu kuris iš jų iš žvaigždžių žengtų žemėn, galėtų ne vieną širdį išgąsdinti ir mirtinai parblokšti. Angelai gaudo ne vien savuosius kvėpsnius, tokiu būdu tartum per klaidą pastverdami mūsų esatį. Vėliau poetas angelą ragina nusiskinti gyduolių žolių ir padėti jas prie mirtingiesiems kol kas nepasiekiamų džiaugsmų. Tas realybės pojūtis neregimybėje ir siekis sujungti į vienovę abi šias puses R. M. Rilkės kūryboje man atrodo šiek tiek susišaukia su V. Mykolaičio-Putino simbolizmo laikotarpio poezija, taip pat su eilėraščio ciklu „Benamio dainos“, taip pat su kai kurių jaunosios kartos poetų kūryba, kad ir A. Marčėno. R. M. Rilkės „Duino elegijos“ yra eilės apie poeto siekį parodyti, kad galima nutrinti ribą tarp esamybės ir nematomybės, į kurią visą gyvenimą einame, tam tikra prasme pasilikdami savuose daiktuose, kurie mus jaučia taip, kaip juos jaučiame mes. „Duino elegijos“ – poeto siekis nutrinti ribą tarp realios ir efemeriškos būties, išaukštinus žmogaus ryšį su žeme per meilę, gyvenimo džiaugsmą ir daiktus, juntamus taip, kaip jie mus jaučia.





Rimo

(14)
  • Paskutinis prisijungimas: prieš 4 dienas
  • Viso knygų: 500
  • Skelbimas atnaujintas: prieš 2 mėnesius

Kaina: 1 EUR
Būklė: Labai gera
Miestas: Vilnius

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!

Panašūs skelbimai